Tėtis Jurgis eina Camino keliu

Tėčio Jurgio kelionė Camino piligriminiu keliu įvyko neplanuotai. Lietuvos Respublikos vyriausybė netikėtai paskelbė karantiną dėl COVID-19, liepė sustabdyti (laikinai) pramogų parką ADVENTICA. Tačiau tėčiui Jurgiui tai pasirodė, kaip galimybė įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę. Žemiau - kelionės užrašai. Priklausomai, kada juos skaitysite, jie galbūt jau bus baigti, įpūsėję ar tik beprasidedantys. Jeigu sudomino ši patirtis, turite komentarų ar klausimų - pasidalinkite jais tėčio Jurgio kelionės aprašyme ADVENTICA Facebook puslapyje.

Turinys

  1. Išeinu... Ko gero, ilgam... (2020-11-07)
  2. Kai į kuprinę telpa visas gyvenimas (2020-11-07)
  3. Pirmojo egzamino laukimo jausmas (2020-11-08)
  4. Apie ežiukus ir Čiurnalaužius (2020-11-09)
  5. Viskas yra žaidimas: Abierto ir Cerrado (2020-11-10)
  6. Kai matai kaip neišvengiamai artėja daug vandens, belieka tik nusiteikti tam, kas bus (2020-11-11)
  7. COVID-19 ir Camino - dingo piligrimai apsimetėliai  (2020-11-12)
  8. Iš džiunglių į skruzdėlyną (2020-11-13)
  9. Kartais taip skubam gyventi, kad negyvename visai (2020-11-14)
  10. Visas laikas yra mūsų (2020-11-14)
  11. Baskai ir druidų miškas (2020-11-15)
  12. Išdeginta žemė ir netikėtas skambutis iš anapus (2020-11-16)
  13. Žmogaus minčių galia yra gerokai didesnė nei mes manome (2020-11-17)
  14. Persona non grata Santander katedroje (2020-11-18)
  15. Apie priklausomybes ir žalingus įpročius (2020-11-19)
  16. Nebūna taip, kad kaip nors nebūtų (2020-11-20)
  17. Žvynabūdžių, kurių negali išsinešti, miškas. Tikro lietuvio kančios (2020-11-21)
  18. Spalvų ir susižavėjimų diena (2020-11-22)
  19. Laukia labai svarbus pasirinkimas... (2020-11-23)
  20. Viskas arba nieko (2020-11-24)
  21. Lašas prie lašo, žingsnis po žingsnio ir ... (2020-11-25)

 

Išeinu... Ko gero, ilgam...

Camino de Santiago. Užrašai #1, (2020-11-07)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #kelionė

Penktadienis... Tiksliau jau šeštadienis... Šiek tiek po vidurnakčio... Užvėriau ADVENTICA vartus pats... Asmeniškai... Užvėriau tada, kai visi lankytojai ir darbuotojai jau buvo išėję... Vienas... Tyloje... Užvėriau vartus su vienu klausimu sau... Kas buvo sunkiau: atidaryti pramogų parką po ilgų bemiegių naktų ar jį užverti?.. Žinau, kad laikinai, bet su neaiškiu terminu, kada vėl galėsiu praverti šiuos vartus...

Adventica uždaryta

Jau prieš geras porą savaičių priėmiau sprendimą, kad išeisiu... Toli toli... Ilgam... Vienas... Išeisiu, nes liūdna... Nes sunku... Išeisiu ir eisiu! Eisiu tol ir tiek, kiek kojos leidžia. Eisiu toli ir daug. Vardan savęs, vardan šeimos, vardan jūsų, vardan ADVENTICA parko...

Grįžau namo. ADVENTICA jau uždaryta, o aš pakuojuosi daiktus į savo kuprinę! Kiek reikia nedaug, kad turėtum viską! Išeinu į kelią, apie kurį labai ilgai svajojau...

Istorija apie tai, kaip sugalvojau važiuoti - ilga. Kažkur išgirdau, kažkas papasakojo ir pagalvojau, kad sunku. Man patinka, kai sunku! Nauja, nematyta, neišjusta. Gamta, žinau, ten nuostabi! O dar sutikti žmones, kurių nepažįsti! Aišku, reikia keliauti vienam, bet kaip sakoma, nežinai su kuo pradėsi, nežinai, su kuo baigsi kelionę. Žinau tik viena, kad NORIU į CAMINO! Beje, tiksliai jis vadinasi Šv. Jokūbo kelias arba Camino de Santiago. Aš jį vadinsiu tiesiog Camino.

Taip ir susigalvojau svajonę, kad noriu į Camino. Pabūti su savimi, pakeliauti, išbandyti ilgesnį maršrutą pėsčiomis. Juk apie tai tiek daug žmonių kalba. Noriu ir taškas. Net tris metus kaskart artėjant rudeniui tryniau rankas ir sakiau, jau, jau važiuosiu. Bet kur tau, daug darbų, daug ir vis naujų atsiranda... Taip mano svajonė vis buvo atidedama: tai iki pavasario, tai vėl iki kito rudens.

Iš kitos pusės, aš labai mėgstu svajoti, ir nejaučiu didelio malonumo svajones įgyvendinti greitai. Reikia mėgautis laukimu, pasiruošimu. Aš ir mėgavausi... Taigi, pirmyn. Į Camino!

<<Į turinį>>

 

Kai į kuprinę telpa visas gyvenimas

Camino de Santiago. Užrašai #2, (2020-11-08)
#tėtisJurgis #camino #pasiruošimas #maršrutas #kelionė

Vakarykštis slogutis šiek tiek aprimo. Nerimą pakeitė pasitikėjimas ir ryžtas. Kaip aš ruošiausi į Camino?

Susirinkau informaciją ir sužinojau, kad yra ne vienas, o net 8 tikri Camino! Kurį rinktis?.. Mesti burtus ar užsimerkus besti pirštu į žemėlapį? Na ne, ar gi aš ne Jurgis. Jeigu noriu gerai praleisti laiką, pailsinti ir pradžiuginti akis – rinksiuosi vaizdingiausią kelią. Na, o kad kojos netingėtų – iššūkių kupiną maršrutą!

Camino Frances yra populiariausias maršrutas, tačiau tuo pačiu ir vienas lengvesnių. Jis vadinamas Nr. 1 maršrutu, pakankamai ilgas. Tačiau tikrai ne man. Renkuosi Camino del Norte, kuris driekiasi palei jūrą, per kalvas, lygumas ir kalnus. Pasak skirtingų šaltinių kelio ilgis svyruoja nuo 810 iki 834 km. Maršrutas prasideda Ispanijoje, ties siena su Prancūzija, Irūno (Irun) mieste. Reiks dar gerokai pasukti galvą, kaip ten nukakti, kai beveik visi keliai - tiek sausumos, tiek oro - uždaryti...

Parsisiunčiau krūvą elektroninių failų su maršrutu, nuorodomis ir patarimais, pavarčiau ankstesnių keliautojų žinutes forumuose. Aš jau kietas! Žinau, ką reikia daryti (tik kitiems nesakykite, jei biški nugrybausiu keliose vietose)

Maršrutą žinau, susidedu kuprinę. Į ją dedu: antrą porą batų, džemperį, striukę, kelioninį švarką nuo vėjo, higienos reikmenis, rankšluostį, dujinę turistinę viryklę su indu, trejus paprastus ir vienerius termo marškinėlius, dvejus apatinius, maudymosi glaudes, miegmaišį, šlepetes, lietpaltį, 3 poras kojinių, med. paketą, kojų (ne veido) pudrą, gertuvę, akinius nuo saulės, kaklajuostę, kepuraitę, vienkartinių veido kaukių net 50! Žinau, kad Ispanijoje jos visur privalomos, net viešumoje. Na ir aišku išgyvenimui: sausų sriubų, javainių, riešutų ir proteininių batonėlių. Šiaurietiško ėjimo lazdas. Laimei, kad kuprinė pakankamai didelė. Nors nežinau, kaip viskas į ją tilpo. Kremo nuo saulės – jo tikrai prireiks, juk vykstu į Ispaniją, saulės kraštą. O svarbiausio dalyko – vos nepamiršau... Tai pliušinis žaisliukas – mūsų šeimos talismanas. Būsiu mintimis visuomet su ja, o žaislas primins namiškius!

Tėčio Jurgio kuprinės turinys

Po ilgo pasiruošimo ir starto, norisi permąstyti, kas ir kaip... Ką galiu padaryti geriau?.. Gal užgims kokių minčių ir idėjų?.. Ką galiu pritaikyti ADVENTICA šeimos pramogų parke?... Gal labiau pradėsiu vertinti laisvalaikį, laiką su šeima...

Liūdna, nes reikia užverti ne tik ADVENTICA vartus, bet ir namų duris... Bet tai tikrai yra LAIKINA! Tikiuosi atrasti šiek tiek ramybės nuo šurmulio, įkvėpti gaivaus oro, pasidžiaugti saule. Ir aišku paprakaituoti! Lyg to būtų maža pramogų parke!

<<Į turinį>>

 

Pirmojo egzamino laukimo jausmas

Camino de Santiago. Užrašai #3 (2020-11-08)
#tėtisJurgis #camino #atvykimas #maršrutas #kelionė

Nervingai laikau rankose lėktuvo bilietą vis žvilgčiodamas į oro uosto informacinius stendus. Pats save pagaunu labai keistoje situacijoje... Jau daug metų nenaudojau popierinių bilietų, neatsispausdindavau jų, nes viskas telefone. Šį kartą nesąmoningai juos turiu. Kodėl? Kad galėčiau laikyti ką nors rankose? Kad jausčiausi ramiau? Kad atrodytų visa ši kelionė labiau tikra?..

Vaikštinėjau po oro uostą. Net keista kaip tokios didelės erdvės gali būti tokios tuščios! Tada vėl prisiminiau ADVENTICA – juk ten tas pats... Ir mano mėgstamiausiame sporto klube, ir kinoteatre... Visur tuščia. Prieš kelionę pasisverėjau kuprinę. Viso gyvenimo, telpančio joje, svoris - 13-14 kilogramų.

Netoliese salėje sėdėjusi pora ką tik riebiai nusikeikė. Jau antrą kartą atšaukė jų skrydį... Atšauks ar neatšauks maniškį? Leisiuos į kelionę ar taip ir liksiu čia?.. O kas, jei pamatuos temperatūrą ir ji bus 37,3? Taip ir jaučiu, kaip išmušė prakaitas, o delnuose laikomas bilietas susilamdė. Ištiesinau jį keliais judesiais ir toliau laukiu. Barseloną privalau pasiekti... Po to Bilbao... Tada Saint-Sebastian. Jei bent iki ten nukaksiu, tai išsvajotąjį Irūno miestą pasieksiu nors ir bėgte. Kad tik galėtų prasidėti mano Camino kelias...

lėktuvo sparnas

Ispanija pasitiko mane tuščiomis aikštelėmis, minimaliu žmonių kiekiu viešose vietose. Visi su kaukėmis, visur dezinfekuojamos rankos, stotyse ir oro uostuose matuojama atvykusiųjų temperatūra. Taip pat prieš atvykstant teko užsiregistruoti specialioje svetainėje, pateikiant gausybę duomenų apie save ir savo sveikatos būklę. Taip siekiama kiek įmanoma labiau kontroliuoti Covid situaciją. Be šios užpildytos formos negalima patekti į šią šalį.

Dar nemažai laiko pasimaliau Ispanijoje, kol atvykau į Irūną, mano Camino pradžią. Saldus miegas nedideliame bute prieš rytdienos startą. Retai miegu ant nugaros, bet šį kartą žiūriu į lubas prieblandoje. Vieną ranką nejučiomis uždedu ant kuprinės, kita spaudžiu vaikų žaisliuką. Jaudulio nėra visai, kažkoks išsilaisvinimo jausmas, kad va, štai svajonės įgyvendinimas prasidės. Jau rytoj!

Šiek tiek neramu, kaip reikės surasti kelio pradžią žyminčius ženklus. Na ir dar ta nežinomybė, kad iki Saint-Sebastian yra 27 km! Įdomu, kokie jie bus. Juk nesitreniravau įveikinėti tokių atstumų nors ir nesu ištižėlis.

Labai smagus jausmas važiuoti į maršruto pradžią. Vėl jaučiu tuos drugelius papilvėje... Taip, tuos pačius kaip prieš ADVENTICA parko atidarymą – apie juos jums pasakojau seniau. Sunku apsakyti ir nupasakoti šį jausmą, bet nesunku palyginti. Tai panašu į dalyvavimą pirmosiose savo varžybose, pirmąjį egzaminą. Dar tai primena piršlybas, kuomet savo brangiosios rankos turėjau paprašyti. Dar tai labai primena tą jausmą, kai visa šeima ėjome kartu į pirmąjį vyresnėlio šokių konkursą.Visi prisiminimai labai malonūs, tad esu tikras, kad viskas bus gerai! Juk VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

<<Į turinį>>

 

Apie ežiukus ir Čiurnalaužius

Camino de Santiago. Užrašai #4 (2020-11-09)
#tėtisJurgis #camino #žygis #maršrutas #pirmadiena #jokūbokelias

HOLA! 6.30 val. suskambus žadintuvui su užsidegimu ropščiuosi iš lovos. Kuklūs pusryčiai, arbata, kuprinė ant pečių. Uždarau duris ir leidžiuosi tuščiu miestu link tilto, jungiančio Ispaniją ir Prancūziją. Štai čia bus kelio pradžia. Oras? Puikus, lauke šilta, tamsu. Vakar lyg ir lietų prognozavo. Ai, kas supaistys tas prognozes. Jau greičiau horoskopai tikslesnį orą nusakys. Nusigaunu iki tilto. Pamojuoju Prancūzijai, pasidžiaugiu, kad radau Camino ženklą, apsisuku ant kulno ir pirmyn.

irun-san-sebastian-profilis

Camino žymeklius šiaip ne taip randu ties perėjomis ar sankryžomis. Kažkurioje vietoje ženklas rodo eiti tiesiai, bet po to jau neberandu. Pirma kliurka. Nieko, tikiu, kad telefonas su maršrutu išgelbės, nuves. kur reikia. Ir nuvedė.... Nuvedė jis 2 km daugiau nei reikia. Naiviai tikėjausi, kad pakeliui lengvai rasiu Šv. Jokūbo keliauninko pasą, deja, ne viskas taip paprasta, kai anksti ryte viskas uždaryta. Akivaizdu, kad Turizmo informacijos centras ir Irūno bažnyčios dievo tarnai dar tebemiega. Tebūnie, juk ne dėl Piligrimo paso (vadinamo La Credencial del Peregrino) einu. Kažkur buvo minėta, kad be jo negalėsiu patekti į tam tikrus nakvynės namus, skirtus keliauninkams (ispaniškai – Albergue). Gal kaip nors išsisuksiu -liežuvį turiu, smegenys galbūt ką nors sugalvos. O ir keliauninkų, kiek girdėjau, šiais metais itin mažai.

Šiaip ne taip vėl atrandu žymeklius, to keisto paklydėlio jausmo nebelieka, o ir nuotaika pagerėja. Na, bet neilgam. Miesto pakraštyje mane pasitinka lietus, iš pradžių lengvas lietutis, po to smarkesnis, na o neilgai trukus tikra, rimta liūtis. Man lietus nebaisus, ypač kai likus dviem dienoms iki kelionės spėjau nuspirkti lietpaltį, uždengiantį ne tik mane, bet ir kuprinę. Kažin kiek nuotaika nesubjuro, juk tai kelio pradžia, įdomu kiek tęsis lietus. Ispanai minėjo, kad visą vasarą buvo sausra, bet čia gi ne Lietuva!

Po pusvalandžio išsirioglinau iš miesto ir pasišvilpaudamas (beveik) keliauju į gamtą. Pirmus 3 kilometrus galvojau, kad visiškai nesiorientuoju, tai pamatau ženklus, tai pasigendu. Pasirodo kelionės pradžia pirmame etape buvo pati komplikuočiausia žymėjimo klausimu. Matyt norėta patikrinti ir keliautojai pakankamai užsigrūdinę. Laimei, visagalis telefonas padėjo susiorientuoti ir nepasiklysti. O aš naiviai tikėjau, kad apsieisiu be mobilaus kelionės metu. Nebe tie laikai!

Lyja, nelyja, lyja, nelyja, lyja... Pakeliui sutinku pirmus keliautojus, porą iš JAV ir Kolumbijos, geriančius arbatą iš termoso po medžiu. Vieni kitiems palinkim geros kloties. Ramiai sliūkinu toliau.

Ant keliuko pilna ežiukų – tiesiog šimtais, vienas prie kito! Juokauju – tai nukritę kaštainiai. Ir niekas jų nerenka, niekas! Lietuvoje būtų surinkti visi ir dar išlandžioti visi krūmai. Šiandien jų užtikau daugybę, nerinkau ir aš, nes neturiu nei kur jų įsidėti, nei kaip pagaminti. Tikrai sau pažadu, kad jų pasirinksiu ir paragausiu kurią kitą dieną. Tik grėblio nepasiėmau – juk surinkti norisi visus!

Camino ežiukai

Užlipus ant pirmo kalniuko, liežuvis neapsiverčia vadinti kalnu, nors pagal kvėpavimą taip nepasakyčiau, atsivėrė jūros panorama. Štai kodėl aš čia atvykau. Kaip mažas vaikas širdyje džiaugiausi. Vienoje pusėje jūra, kitoje džiunglės (nemeluoju).

Keletas nuostabių senų akmeninių stebėjimo bokštelių, apraizgytų vijokliais, medinis suklypęs ženklas, rodantis, kur man eiti (ne, ne ten kur kartais pasisiunčiu save, kai neturiu nuotaikos). Taip mane ir pasivijo lietus, uch LIETUS...  Ant kalno keteros, daug vandens, daug, labai daug, ir stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Po 5 minučių jau nebežiūrėjau, kur bala, o kur dar prabrendamas takas. Maknojau kiaurai. Kaip norėčiau nufotografuoti stichiją. Pro mane kaip viesulas pralėkė vienas žygeivis. Pamaniau, gal sapnuoju. Rimtai, su nedidele kuprine ir tokiu greičiu, galvojau, kad jis bėga.

Už keletos minučių priekyje jis sustoja ir pamoja, kad leisčiausi kartu su juo nuo kalno žemyn, nors ten ženklų nėra. Sakosi esąs vietinis. Pasirodo išėjo pasivaikščioti. Leidžiamės žemyn, gerokai ilgesniu keliu, tačiau po medžiais, nors nei jam, nei man jau skirtumo nebėra - kojos batuose ir taip žliugsi. Tik dabar suprantu, kad kalbamės anglų - ispanų mišiniu. Kažkokiu būdu sugebu suprasti, ką jis man sako ispaniškai! Na ir dar gestų kalba. Tikriausiai panašiai susikalbam su savo vaikais – kūdikiais, tik ten jie yra mano vietoje J.

Pakeleivis papasakojo, kad verslas sustojo (jis prekiauja avalyne žygeiviams), turistų nėra, keliauninkų taip pat. Nuotaikos ne pačios geriausios, smagu bent tai, kad žmonės stengiasi kuo daugiau judėti ir nesiskųsti. Ir visa tai pasakoja su šypsena veide. Jis pasuka namolio, o aš keliauti toliau. Liko gal dar kokie 15 km iki nakvynės vietos (beje, tuo metu jos dar neturėjau).

Šiandien pirmą kartą pamačiau, kokio statumo gatvių ir keliukų jie turi. Juos praminiau Čiurnalaužiais. Pakilt jais dar dar, bet nusileidinėjau jais kaip seniukas, itin lėtai ir pasiramstydamas lazdomis.

Camino bažnyčia

Laimei, sveikomis kojomis kažkaip pavyko nusileisti nuo to pragariško kalno. Apačioje laukė mažytė, bet smagi patirtis – persikėlimas per upę laiveliu. Pasirodo Camino, tai ne vien ėjimas takais, bet ir vandens kelių kirtimas. Nežinojau to išvykdamas.

Ir vėl aukštyn, žemyn, itin smagus maršrutas su puikiais vaizdais ir vos keletu sutiktų keliauninkų. Atžygiavus į Saint-Sebastian pirma užduotis - susirasti nakvynę. Laimei lietus jau buvo nustojęs, tad keliolika minučių pamaigęs telefoną, radau Albergue, skirtą jaunimui. Puiku - pabūsiu jaunuoliu! Papildomi 3 kilometrai iki priešingo Saint Sebastiano pakraščio pasirodė labai romantiški, kadangi visą kelią teko žingsniuoti palei paplūdimį.

Išbrinkusios ir susiraukšlėjusios pėdos ir kojų pirštai priminė šiokį tokį siaubo filmą, juk ne kasdien kojoms tenka mirkti 10 val. šlapiuose batuose. Nuospaudų nėra, kojos vietoje, nieko neskauda, viskas tobula! Kaip bus ryt ryte, matysim. Dabar batai džiūsta, tikėkimės ryt ryte bus sausi. Iš kitos pusės, nebūtina būti sausam, kad mėgautumeisi žygiu. Pirma diena, per kurią nužirgliota nei daug nei mažai - 33 km. Su nekantrumu laukiu rytojaus! Šiandien miegosiu vienas 8 žygeiviams skirtame kambaryje. Saugiau matyt nebūna.

 

Irun - San Sebastiano kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Viskas yra žaidimas: Abierto ir Cerrado

Camino de Santiago. Užrašai #5 (2020-11-10)
#tėtisJurgis #camino #žygis #maršrutas #antradiena #jokūbokelias

Vakar vakare prieš užmigdamas dar spėjau pamatyti puikias naujienas! Benediktas Vanagas kartu su šturmanu Filipe Palmeiro šturmuos Dakarą visiškai nauju automobiliu su nauja komanda Toyota Gazoo Racing Baltics. Fantastika. Juodasis Vytis vėl skros smėlio kopas ir džiugins mus visus. Labai džiaugiuosi! O mes kiekvienas einame “savo dakarą“. Vieni gyvenimu, kiti piligriminiu keliu!

Ryte atsibudus, pirmas žvilgsnis pro langą – nelyja. Smagumėlis! Pusryčiams avižinių dribsnių košė, pora jogurtų ir arbatos puodelis. Tikras Piligrimas. Taip vadinami žygeiviai einantys Šv. Jokūbo keliu, ispaniškai – Peregrinos.

Čiupt už batų ir jausmas apima labai nekoks – jie visiškai šlapi. Kuprinėje ilsisi pora sausų batų, bet pranašauja lietų. Tebūnie – šlapi, tai šlapi, gal sausų dar prireiks. Kuprinė ant pečių, Adios nakvynės namų prižiūrėtojai ir pro duris.

Nusimatė puiki diena, neaišku kiek šiandien įveiksiu kilometrų, bet panašu, kad likę 17 antrojo etapo kilometrų iki Zarautz nėra tas atstumas, ties kuriuo sustočiau. Kiek neramino tai, kad daugelis Albergue uždarytos. Camino del Norte pakankamai populiarus, tačiau dėl Covid-19 piligrimų ženkliai mažiau nei ankstesniais metais. Laikausi strategijos, atvykti iki didesnio miestelio, kuriame žinau, kad pavyks rasti nakvynę, o tuomet skambinti į toliau esančias Albergues ir spręsti ar keliausiu toliau, ar liksiu tame miestelyje.

Po pirmųjų 5 minučių kelionės prasidėjo lietus. Nusimatė tikrai puiki diena: vėl aukštyn - žemyn, su įspūdingais vaizdais, šlapiomis kojomis, vėžlio tempu ir aišku plačia šypsena veide.

Žingsnis po žingsnio, nepajuntu kaip atsiduriu 2 - ojo etapo pabaigoje. O dar tik pirma dienos! Negi gulėsi lovoje. Šmaukšt, braukšt, kojas į rankas ir tęsiu kelionę, bent jau iki Getaria miestelio, nes jis ant jūros kranto, gal dar ir nusimaudyti pavyks, jei oras pasitaisys. Nors kam maudytis, jei ir taip kiaurai šlapias.

Camino keliautojas

Tokiomis dienomis supranti, koks skanus pakeleivingoje kebabinėje nupirktas kebabas, kurio suvalgymui ieškai gražios vietos ir valandą nešiesi su savimi, vis tikėdamas už kampo rasti suoliuką. Įsivaizduokit, lipi į ypatingai statų kalną su kebabu rankoje, meldiesi puikios vietos pietums, idealu būtų su stalu, suoliuku. Nepatikėsit, bet užlipęs ant kalno būtent tai ir radau, visiškai šalia vynuogynų! Nesu didelis kebabų mėgėjas, bet šitas, net šaltas buvo nuostabių nuostabiausio skonio. Nebūtų suoliuko vietoje, nebūtų noro suvalgyti kebabą, nebūčiau pastebėjęs šalia esančio stendo, kuriame pateikta istorija apie banginių medžiotojus. Pasirodo ties Zarautz miestu anksčiau žvejai medžiojo banginius, o visus brangiausius taukus dovanojo vietinei bažnyčiai. Gal todėl čia banginių medžioklės buvo tokios sėkmingos?! Iki šiol net nebuvau pagalvojęs, kad ties Ispanijos krantais dar visai neseniai vyko banginių medžioklės.

Likus vos keliems kilometrams iki Getaria, skambutis į Albergue – atsakymas Cerrado. Aha, uždaryta, nu gi bičiuli, ką dabar darysi? Šiandien jau įveikta per 22 km, dar laiko į valias, keliaujam toliau. Laimei, kad Zumaya miestelis, esantis už maždaug 11 km ne toks ir mažas, tad žinau, kad blogiausiu atveju nakvynę rasiu vadinamame Pensione.

Itin smagiai nuteikė šalia takelio ant vielinės tvoros pakabinta medinė lentelė su užrašu No Cagar! Tai reiškia – nekakoti! Linksma, ne kitaip, ypač kai už tos lentelės didžiausias, gyvulių ištryptas purvynas. Kažin, ta lentelė pakabinta kaip pokštas ar iš tiesų būta tokių problemų?

Camino Nu Cagar

Pakeliui, ties viena sankryža mane prisiveja piligrimas vokietis, sako, žinai aš šiandien varysiu daug, net 36 km. Gyvenime nesu tiek ėjęs, sako, tu įsivaizduoji koks iššūkis! Kaip tyčia sankryžoje nuoroda, kuri veda asfaltuotu keliu. Kita nuoroda – per aplinkui. Vokiečio kilometrai matyt trumpesni ir jis nužingsniuoja asfaltuotu keliu, aš aišku įdomesniu – aplinkui. Už kokių 500 m atsiremiu į tvorą – kelio pabaiga. Tikras lietuvis niekada negrįš atgal, bandys eiti per laukus, bruzgynus ir velniai žino kokias kliūtis. Juk kelias yra ten, kur bandome eiti! Taigi, sekančių 500 metrų įveikimas užtruko bemaž 4 kartus tiek laiko, kiek normaliu keliu. Na bet sutikit, smagu, kai gali pamaklinėti po džiungles. Ar buvo verta? Be jokios abejonės TAIP. Užkampyje aptikau toookią mažutę, senovinę, įspūdingą bažnytėlę, kad ratu apėjau keletą kartų besigrožėdamas ir besidyvydamas. Tačiau daugiau bridimo per džiungles pakartoti tikrai nenorėsiu. Šiandien supratau, geriau į džiungles nelįsti, nes gali ne tik tekti grįžti atgal, bet ir susiplėšyti visą aprangą, batus ir ekipuotę.

Pakeliui aptikau lietuvių „pėdsakų“ ant stulpų ir kelio ženklų. Ir širdį paglostė ir pyktis apėmė – juk nebūtina tokiu būdu šiukšlinti. Čia labai panašu į užrašus viešuose tualetuose – Čia buvo Vasia. Arba Vova.

Zumaya pasitiko uždaryta Albergue, laimei Pensionas (nakvynės tipo apgyvendinimas, kažkas panašaus į apartamentus) buvo Abierto (ispaniškai – atidarytas). Abierto ir Cerrado lydėjo visą kelionę, kaip Hola! Šiandien nakvosiu virš bariuko, įtariu bus linksma, nes pradeda rinktis vietiniai. Ar barų veikla čia uždrausta nežinau. Bet kas čia užkampyje supaistys ir sukontroliuos. Staliukai lauke, šalto alaus bokalai vietinių rankose. Ir gera jų nuotaika. Nemanau, kad jie man trukdys, nes lengvas nuovargis jau ima viršų. A, taip, batai prigrūsti laikraščių, ryte tikrai bus sausi!

San Sebastian - Zarauz profilis

Šiandien įveikiau 2-ąjį ir pusę 3-iojo etapo. Gal 27, gal 28 km. Didelio skirtumo nėra. Juk einu tam, kad eičiau, o ne kilometrus skaičiuočiau, nors tas angeliukas ant peties kartoja – nu paėjėk dar kelis kilometrus, dar kelis. Ir vėl susiraukšlėjusios kojų pėdos ir pirštai, pramirkę visą dieną šlapiuose batuose. Ir nei vienos nuospaudos, nei kojų, nei nugaros neskauda. Galvojau bus sunkiau, kažkas ne taip. Kas? Nežinau. Išsiaiškinsiu ateityje. Dabar metas pelnytam poilsiui. Akys merkiasi, o mintyse tas vokietis. Šios dienos mano pamoka sau pačiam - pageidautina, kad kelias nebūtų tiesus, antraip jis gali tapti nuobodžiu! Viskas yra žaidimas!

 

San Sebastian - Zumaya kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Kai matai kaip neišvengiamai artėja daug vandens, belieka tik nusiteikti tam, kas bus

Camino de Santiago. Užrašai #6 (2020-11-11)
#tėtisJurgis #camino #žygis #maršrutas #trečiadiena #jokūbokelias

Rytas kaip rytas, pypt, batai vis dar šlapi. Na, gal ne tiek šlapi, kiek laaaaabai drėgni, o gal truputėlį sausi. Kaip pažiūrėsi! Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių. Jaučiu, kad prie to greit priprasiu, panašu, kad orų prognozė nieko gero ir vėl nežada. Tiksliau žada, kad vėl bus šlapia. Na, bent jau ne šalta. Apsiaustą, kuris puikiai gelbėja, turiu, o šlapios kojos pakentės.

Atsikėliau su mintimi, kad tikrai eisiu iki 4 etapo pabaigos, t. y. net 35 - 36 km. Šįkart jau man atrodo, kad tai daug. O kur dar puikioji naujiena, kad šiandienos maršrutas jau rimtas išbandymas su stačiais pakilimais ir nusileidimais. Vertikalaus kilimo daugiau nei 700 m ir beveik tiek pat nusileidimo. Niekas manęs nesustabdys, juk to čia aš ir atėjau!

Pietus suplanavau pakeliui, duonos, serano kumpio ir pomidorų turiu. Puota ne kitaip. Ilgų sustojimų nesuplanavau, tiesiog eiti, eiti ir eiti, kad neskubėdamas spėčiau iki sutemų.

Camino bažnyčia akmenys

Lietus kaip lietus, kremo ir vėl neprireiks. Šiandien patyriau, kad kalnuose netgi gali pamatyti, kaip ateina lietus. Jausti, kada sukyla vėjas ir liko vos keliasdešimt sekundžių iki kol užpils vanduo. Labai keistas, tuo pačiu ir smagus jausmas. Nustoja lyti, lietpaltį žemyn, pakilo vėjas, lietpaltį užsidėt. Ir taip kelioliką kartų per dieną. Beveik kaip žaidimas. Tūpt, šokt, tūpt, šokt – prisiminiau pramogų parko eliminatorių.

Šįkart maršrutas visiškai kitoks nei vakar. Daug miškų iškirsta, keliukai išmauroti sunkiosios technikos, kojos klimpsta į purvą, batai sunkūs. Ir taip gal porą valandų. Kartkartėmis teko stabtelt, nes pritrūko ženklų, teko pasikliauti telefono navigacija. Nesinori, oj kaip nesinori per lietų drožt keletą papildomų kilometrų.

Camino - šlapias takelis

Po pirmos valandos batai ne šlapi, o tiesiog pilni vandens. Kartkartėmis sustoji, išsigręži kojines, atgal į šlapius batus ir vėl į kelią. Šiandien mane aplankė sėkmė, keletą kartų pasisekė „pagauti“ tropines liūtis. Eidamas ranką su lazda pakeli aukščiau ir žliūgt vanduo per rankovę nuo riešo iki alkūnės. Taip gaivina! Niekas taip negaivina, kaip šlapios kojos ir alkūnės. Iš kitos pusės tuomet labai ramu, nereikia vengti balų ar purvo. Labiau šlapesnis ar purvinesnis tikrai netapsi.

Keletą kart vos neišsidrėbiau kaip karvė ant ledo. Buvau labai arti špagato, virvutės ar kulversčio padarymo. Purvo košė slidi. Šiandien tikrai būčiau pretendavęs į grakščiausios karvės apdovanojimus ir aukštą poziciją. Grįžęs manau galėčiau dirbti dailiojo čiuožimo treneriu.

Buvo ir toks vienas nepatogumas. Tikiuosi galiu jums papasakot? Juk tam ir skaitote, kad žinotumėte. Kai vėsu, tai vis reguliariai norisi nusičiurkšt. O kai lyja, tai nėr taip komfortabilu... Dilema. Ne kitaip! Neštis su savimi dar kažkiek ar tiesiog dažnai stot procedūrai.

Šiandien sutikau net 5 piligrimus. Kalnuose labai įdomu stebėt, kaip didėja ar mažėja žmonių siluetai, kaip artėji ar tolsti nuo jų. Ir tuomet paima azartas – pavyti, aplenkti. Greičiau, greičiau. Toks azartas man trukdavo maždaug 30 sekundžių, nes nuo pat pradžių sau esu pasakęs, tai Mano Camino. Jį įveikiu sau, o ne kitiems, savo tempu, einu kiek noriu, kada noriu ir iki kur noriu. Tai labai pagelbėjo neskubėti, čia ne lenktynės, kas greičiau, daugiau nueis.

Šiandien kalnai man padovanojo puikią dieną – purvas, kartais prakiuręs, kartais saulėtas dangus, nuostabi gamta ir vaizdai, nenuobodus maršrutas, vis dar lengvos kojos. Iš visų pakampių šniokščiantis lietaus ar upelių vanduo, paukščių čiulbėjimas, medžių ošimas, gamtos garsai, suteikė tokios vidinės ramybės, kurios seniai buvau pasiilgęs. Tik trečia diena, o jausmas, kad tai tęsiasi jau gerą savaitę. Esu labai laimingas!

Gal tik maršruto pabaiga galėjo būti kiek lengvesnė. Pasirodo, tai ką pirmą dieną įsivaizdavau kaip statų nusileidimą, nė per nago juodymą neprilygo ilgam ir dar statesniam nusileidimui į Markina-Xemein. Ėjau ir labai lėtai, remdamasis pilnu svoriu į lazdas, ir zigzagais ir netgi atbulomis pabandžiau. Neįmanoma pakęsti, ypač kai ant kupros papildomi 13 - 14 kg. Žiaurooo. Tokio statumo nusileidimo betonuotu keliu dar nebuvau matęs. Laimei, kad iki Albergue buvo likę vos keli kilometrai. Jau skauda kairės kojos sausgyslę, koja ištino. Eiti galiu, bet šiek tiek skauda. Pasitepiau Voltarenu, gal iki ryto praeis. Užtat džiaugiuosi, kad tokį ilgą ir pakankamai sudėtingą maršrutą pavyko įveikti per dieną.

Camino sumuštinis

Albergue vakarienės neduoda, tad vakarais maisto tenka prasimanyti pačiam. Laimei visuose miesteliuose yra parduotuvės, tad iš bado nemirsiu, juo labiau, kad dar liko keletas valandų iki jų uždarymo. Batuose laikraščiai, vilties, kad ryt batai bus sausi, jau nebeturiu. Meteo tarnyba sako, kad ryt galbūt lis. Ryt nauja diena, naujos patirtys.

Kai matai kaip neišvengiamai artėja daug vandens, belieka tik nusiteikti tam, kas bus ir po ranka turėti paruoštą lietpaltį. Viskas yra žaidimas!

Deba Markina elevation profile

<<Į turinį>>

 

COVID-19 ir Camino - dingo piligrimai apsimetėliai

Camino de Santiago. Užrašai #7 (2020-11-12)
#tėtisJurgis #camino #žygis #maršrutas #ketvirtadiena #jokūbokelias

Albergue, aš ir dar vienas piligrimas, nakvojome 24 vietų kambaryje. Ir vėl dvelkia prabanga, ypač kai tarp dviaukščių lovų pasirinkau vieno aukšto gultą.

Po nakties ta pati rutina: susivynioti miegmaišį, susidėti išdžiūvusius (ne visada) rūbus, higienos reikalai, pusryčiai, prisipildyti gertuvę, užkandžius susidėti lengviausiai pasiekiamoje kuprinės vietoje, pasitikrinti ar nieko nepalikau. Žvilgsnis pro langą įvertinti oro sąlygas ir pirmyn.

Šį rytą atsirado dar vienas darbelis – teko masažuoti sausgyslę ties čiurna, patepti tepalu, kadangi kairė koja sutinusi, šiek tiek skaudėjo. Koja į batą tikrai tilps, tad mintį apie tai, kad galbūt dieną pailsėti ir niekur neiti, nuveju šalin. Pasiramstydamas lazdomis pamažu keliausiu ir nukeliausiu. Štai taip lengvai šlubčiodamas nusileidau laiptais ir vos prašvitus leidausi į kelią.

Spėkit koks buvo oras žengiant pro duris? Kaip čia pasakius tiksliau – ogi toks pat, kaip ir ankstesnėmis dienomis – lietus. Net pagalvojau ar tikrai Ispanija saulėta šalis?

Camino - beveik šlapia vėl

Galbūt atrodys keista, tačiau lietus aplinkai suteikė švarumo, gaivumo jausmą. Tai lyg darytum nuotraukas apsiniaukusią dieną – jos ekspresyvesnės, natūralesnės. Su šituo jausmu keliauju jau kažkelintą dieną. Vis dažniau aplanko mintis, o kaipgi bus, kai visiškai nelis ir švies saulė? Einant per mažus kaimelius viskas atrodo nuplauta, atgaivinta. Kas tikrai nustebino – visur tvyranti švara, jokių šiukšlių, plastikinių butelių ar panaudotų kaukių. Ispanijoje teko pabuvoti ne kartą, paskutinįkart prieš kokius trejus ar ketverius metus. Pamenu tą betvarkę. Galbūt tai Covid-19 teigiama įtaka? O galbūt ispanai iš tiesų pradėjo švariau gyventi?

Beje... Apie kaukes ir apsaugą nuo viruso. Kaukę visą laiką laikau lengvai pasiekiamoje vietoje. Pamatęs artėjantį žmogų ją užsidedu, nes taip daro beveik visi vietiniai. Tai lyg pagarbos gestas vienas kitam. Netgi miške, prasilenkiant su kuo nors, visada tenka kaukę traukti iš kišenės. Labai retas, kuris tai ignoruoja. Tuomet iš akių galima išskaityti panieką valdžios sprendimams.

Kelyje teko aplankyti Zaruzza vienuolyną. Vos įžengus į vienuolyno kiemą lietus liovėsi ir pro debesis išlindo saulė. Maloniai nuteikiantis mažas stebuklas arba tiesiog sutapimas. Dar niekada iki šiol neteko nusiauti batų ir išsigręžti kojinių vienuolyno kieme. Sakoma, kad visada būna pirmas kartas. Kiek daug motyvacijos gali suteikti vos keli saulės spinduliai!

Camino Zaruzza vienuolynas

15 minučių pertraukėlė, užkandis, gurkšnis vandens ir vėl į kelią!

Camino Zaruzza vienuolynas

Kaip įžengiant į vienuolyną lietus liovėsi, taip išėjus iš vienuolyno po keliolikos minučių vėl pasivijo mane. Nieko naujo. Pažliugę miško takeliai, miestelių gatvės ir tai, kad nėra žmonių gatvėse ir viešose vietose tapo įprasta akims.

25 suplanuoti kilometrai, net ir šiek tiek „velkant“ kairę koją nepasirodė tokia sunki užduotis, tad papildomai prisidėjau dar 5. Ir ne be reikalo!

Šis vakaras išsiskyrė iš kitų, kadangi pirmą kartą vakarienei valgiau ne iš parduotuvės pirktą maistą. Šeimininkų paruošta vakarienė ir nakvynė modernioje Caserio Pozueta Albergue tapo tikru atradimu. Itin moderniai įrengta nakvynės vieta, 3 val. vakarienė bekalbant su šeimininku ir dar dviem piligrimais su šunimi, neabejoju ilgam įstrigs atmintyje.

Abu piligrimai, su kuriais vakarieniavau, ispanai, einantys iki Santander miesto (iki jo dar maždaug savaitė kelio), patys kilę ir gyvenantys visai šalia Irūno miesto, kur ir pradėjau kelionę. Panašu, kad vienas iš jų turi problemų su blauzdos raumeniu, spėja, kad plyšo raumuo. Kaip pats minėjo per tą nelemtą nusileidimą į Marquina-Xemein, kur ir aš pasitempiau sausgyslę. Kitam skauda didžiojo piršto nagą - sakė, kad atsilupo. Na, o trečią pakeleivį jiems teko grąžinti namo pačią pirmą dieną, kadangi susižalojo kelį, lipdamas į kalną. Nežiūrint negandų, jiems abiems Camino palieka puikų įspūdį, tad rytoj jie nusiteikę judėti toliau.

Trise sukirtom tiek maisto, kad būtų galima pamaitinti 12 vyrų. Pokalbis apie piligrimus, iššūkius, turistus ir įnoringus pakeleivius, bėgimą, ekonomiką, baimes, Covid ir tolerancijos stoką – tai tik kelios iš įdomių pokalbio temų.

Labiausiai įstrigęs ir sujaudinęs momentas – šeimininkas džiaugiasi šiais metais, netgi turėdamas perpus mažiau piligrimų, apsistojančių jo namuose. Camino pamažu tampa turistiniu maršrutu, nutoldamas nuo pirminės paskirties. Kiekvienais metais vis daugiau problemų su banglentininkais, kurie apsimeta piligrimais, kad galėtų pigiai apsistoti nakčiai (nakvynė šioje Albergue kainuoja 14 eur, įskaitant pusryčius). Piligrimai, kurie skuba kuo anksčiau užsiimti vietas, į nakvynės vietą „atbėgdami“ iki vidurdienio ir laukdami 3 - 4 valandas, kol Albergue atsidarys (dauguma Albergue piligrimus priima tik nuo 15 val.). O patekę į nakvynės vietą lėbaudami ir triukšmaudami leidžia laiką. Žinoma ne visi, tačiau sulyg kiekvienais metais vis blogiau. O šie metai pasak savininko, vardu Gaizka, visiškai kitokie. Šiais metais piligrimai „tikri“, neskubantys, ramūs ir atsipalaidavę, besidžiaugiantys Camino. Jo žodžiais, širdis džiaugiasi, nežiūrint ženkliai sumažėjusio srauto.

Man vertybės ir tradicijos – be galo svarbios! Kai prieš savaitę pradėjau ruoštis šiam žygiui šv. Jokūbo keliu, sau pasakiau – išeisiu į Camino kelią be jokių skolų. Atsiskaitysiu su visais! Su tais, kas neteko galimybės švęsti savo gimtadienio ADVENTICA šeimos pramogų parke, su tais, kas jau buvo įsigiję bilietus, su visais tiekėjais, kurie jau suteikė paslaugas! Ir tik tada, jei man kas nors liks – žygiuosiu savo išsvajotu Camino de Santiago keliu. Nei vieno nenuskriaudžiau. Tėčio Jurgio garbės žodis.

Spindinčiomis akimis pasirėmęs į pagalvę stebi mane žaisliukas. Mano ištikimiausias pakeleivis, visad esantis kuprinėje. Jis irgi šiek tiek drėgnas, bet matau laimingas. Kartais su juo pasišneku kelionės metu. Kaip šeimyna ten namie? Kaip vaikams sekasi mokykloje? Nuotoliniu mokosi ar maknoja į klases kasryt? Ar gerai mokosi? Ar sveiki? Ilgiuosi jų. Santūriai. Bet tikrai ilgiuosi.

Jau gulėdamas lovoje permąsčiau vakarienės pokalbio temas ir pagavau save labiau nei bet kada atsipalaidavusį. Pasirodo mano dienos klausimų sąrašas labai trumpas, tereikia pasirūpinti maistu, nakvyne ir ėjimu. Visa kita lyg ir išgaravo kažkur rūke, nebeegzistuoja. Lendu miegmaišin, užsiklojam su žaisliuku, užmerkiam akis ir dar greit susiplanuojam rytojų.

Ryt nauja diena, pusryčiai, kuprinės susipakavimas ir vėl naujas kelias. Jeigu mano koja nepaves, ryt planuoju nužingsniuot maždaug 26 km ir pasiekti Bilbao!

<<Į turinį>>

 

Iš džiunglių į skruzdėlyną

Camino de Santiago. Užrašai #8 (2020-11-13)
#tėtisJurgis #camino #žygis #maršrutas #penktadiena #jokūbokelias #Bilbao

Praėjusiame įraše man buvo labai smalsu, kiek iš jūsų skaito tuos ilgus mano tekstus!

Kai pats sužinojau apie Camino ir taip užsinorėjau į jį, kad nebegalėjau sau pasakyti NE, pradėjau domėtis, skaityti forumus, blogus. Labai nustebau, kad tiek daug žmonių Lietuvoje žino apie Camino egzistavimą, kiek daug jau jį praėjo, tačiau dar daugiau, kurie galbūt norėtų išbandyti, tačiau abejoja savo galimybėmis, galbūt neturi laiko, arba noras nėra toks stiprus. Jeigu pažįstate žmonių, kuriems šis dienoraštis  padėtų apsispręsti arba daugiau sužinoti, drąsiai dalinkitės mano įrašais. Nėra nieko smagiau, kaip dalintis, juk duoti dažnai nieko nekainuoja. Galbūt mano įrašai kažką pastūmės įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę. Visiems ir visada sakau, turi svajonę – siek jos!

Ačiū Jums! Na o aš tęsiu pasakojimą apie 5 – ąją žygio dieną šv. Jokūbo piligriminiu keliu. Gale šiek tiek statistikos!

Vos pramerkus akis į galvą dilgt klausimas – kaip mano koja? Apsičiupinėju, pakraipau, lyg ir pusėtinai, pilnai lankstyti negaliu, tačiau matyt eiti galėsiu. Nedidelė mankšta, storas sluoksnis gydomojo tepalo, masažas ir aš pasiruošęs ... pusryčiams!

Taip, tai pirmi pilnaverčiai karšti pusryčiai su karšta kava nuo žygio pradžios! Traškanti skrudinta duona su sviestu ir džemu, kepti kiaušiniai, kava ir apelsinų sultys suteikė papildomos motyvacijos žingsniuoti iki pat Bilbao. Pagaunu save, kad dažnai nemoku pasidžiaugti mažais, nuostabiais dalykais. Nutariau, kad šiandien bus diena, kai pastebiu ir džiaugiuosi smulkmenomis.

Žinau, kad būsiu banalus ir vėl kartosiuosi: šlapi batai, silpnas lietus už lango ir t. t. Mano paties nuostabai, tai manyje išspaudžia šypseną, o ne graužatį, kad štai vėl nusimato šlapia diena. Su tokia nuotaika esu nusiteikęs praeiti visą šiandienos maršrutą!

Pirmasis kilometras kiekvieną rytą visada vienodas. Keliskart sustoti, persirišti batus taip, kad neveržtų, bet ir nebūtų per laisva. Pareguliuoti kuprinės diržus ties pečiais ar per juosmenį. Apsičiupinėti, ar tikrai nieko nepalikau nakvynės vietoje, dar kartą žvilgterti į telefoną ar tikrai einu tinkamu keliu. Tai tarytum susitvarkymo ritualas ir įsivažiavimas į dienos ritmą. Labai primena darbą – norint sklandžios dienos, būtina ją suplanuoti, įvertinti išteklius, pasitikrinti. Kam puodelis karštos kavos, o kam sumuštinis simbolizuoja puikios dienos pradžią.

Kiekviena iki šiol buvusi diena suteikė labai daug teigiamų emocijų, poilsio akims ir ramybės. Galbūt todėl, kad buvau tam pasiruošęs, žinojau, kas manęs laukia ir tokios smulkmenos kaip prastas oras ar skaudanti koja, nėra lemiantis veiksnys einant Camino keliu.

Camino giedras oras

Mane pasiveja keistas suvokimas – aš nejaučiu kuprinės. Kad ir kaip keistai tai skamba, tačiau 13 - 14 kg sverianti kuprinė nesukelia jokio diskomforto. Tikslaus kuprinės svorio nežinau, tačiau jos turinys nelabai pasikeitė nuo pirmojo svėrimo oro uoste. Kuprinė tai pasipildo, tai ištuštėja nuo maisto produktų ar geriamojo vandens. Kad turiu kuprinę prisimenu vos keletą kartų per dieną – užsidėdamas ir nusiimdamas ją, ar pasitaisydamas kuprinės diržus.

Vienuose nakvynės namuose man papasakojo, koks turėtų būti teisingas kuprinės svoris. Kuprinė turėtų sverti iki 10 proc. žmogaus svorio. Tokiu atveju mano kuprinės svoris turėtų būti tarp 8 ir 9 kilogramų. Pakeliui teko sutikti keletą piligrimų, kurie nešėsi net ir 20 kg sveriančias kuprines. Buvo ir tokių, kurie ėjo vos ne su „piniginėmis“ vietoje kuprinių. Kam temptis kuprinę, jeigu gali užsakyti specialią paslaugą ir kuprinės nesinešti. Ją iš vienų nakvynės namų į kitus perveš specialus taksi. Taksi reikalus palieku kitiems piligrimams, savo gėrybes ant kupros nešiuosi pats.

Dalis dienos buvo kiek lietinga, tačiau artėjant link Bilbao dangus vis labiau giedrijosi, kol debesys galutinai išsisklaidė. Miškas, pievos, takeliai, kelias, posūkiai, pasikėlimai ir nusileidimai sekė vienas po kito ir netgi rodytųsi niekuo neišskirtinis maršrutas išliko pakankamai besikeičiantis iki pat Bilbao.

Camino giedras oras

Bilbao pakankamai didelis, gražus miestas su stipriai raižytu reljefu, išraiškingu senamiesčiu, nuostabaus grožio katedra, želdiniais, įvairių spalvų namais, siauromis gatvelėmis ir gausiu žmonių kiekiu viešose erdvėse. Būtent į žmones atkreipiau dėmesį, nes per visas ankstesnes dienas tiek jų nebuvau matęs. O pas jus ten Lietuvoje irgi vis dar daug žmonių miestų gatvėse?..

Camino Bilbao

Nakvynės vietą kaip tyčia susiradau miesto pakraštyje. Labai jau nesinorėjo nakvoti vidury miesto ir ryte dar gerą pusvalandį ar valandą žingsniuoti miesto gatvėmis. Pereiti Bilbao užtrukau ilgiau nei valandą, kurią išnaudojau žmonių ir aplinkos stebėjimui. Skubantys studentai, ant suoliukų sėdintys ir besišnekučiuojantys, žaidžiantys petankę pagyvenę senjorai ar žingsniuojančios su pirkiniais šeimynos. Juodaodžiai jaunuoliai su riedlentėmis kažką karštai bediskutuojantys su keletu benamių prie senovinio, stotį primenančio pastato. Pastatų sienas ramstantys arabai labai jau „specifiniame“ rajonėlyje, per balkonus besišnekučiuojančios kaimynės. Tvarkingai, kas 2 metrus lauke išsirikiavę mėsos krautuvėlės ar vaistinės pirkėjai. Užburiantis ir margas tas Bilbao skruzdėlynas.

Camino Bilbao zaidimu aikstele

Dienos pietūs „įvyko“ po medžiu, ištaigingai įsitaisius ant kuprinės. Pasirodo kuprinė yra puikus krėslas, kuriame įsitaisius galima ir kojas pailsinti ir papietauti. Pats sau tariau, kad šiandien nusipelniau „saldainio“ – vakarienės kavinėje ar bare. Dienos įspūdžius užfiksavau, artimiausią atidarytą kavinę radau už 1.7 km. nuo nakvynės vietos. Nusimato papildomi 3.4 km., kurių Lietuvoje kartais ir per dieną nenueidavau.

Statistikos mėgėjams. Šiandien:

  • Startas: 8 val. 37min
  • Finišas: 16 val. 26 min
  • Trukmė: 8 val. 49 min
  • Nueita ~ 30-31 km
  • Vidutinis greitis ~ 3,5 km
  • Žingsniamatis užfiksavo 42 174 žingsnius
  • Ilgiausias trukęs nuolatinis pakilimas apie 3 200 m. Pakilimo aukštis apie 300 m

Guernika - Lezamo

Lezamo - Bilbao

<<Į turinį>>

 

Kartais taip skubam gyventi, kad negyvename visai

Camino de Santiago. Užrašai #9 (2020-11-14)
#tėtisJurgis #camino #žygis #jokūbokelias

Keliaudamas nuo Bilbao link Onton mažame miestelyje Kardeo pagaliau gavau vandens. Paėjau dar kiek daugiau nei kilometrą ir išvydau La Arena. Minutei stabtelėjau ir prisėdau, netikėtai užplūdo kelios mintys. Vėliau supratau, kad praėjo geras pusvalandis...

  • Pasiilgau manų košės su šviežiai trintomis braškėmis...
  • Pasiilgau paprasto kryžiažodžio ir savo ne pirmos jaunystės pieštuko...
  • Pasiilgau pietų dėžutės, kurioje karts nuo karto rasdavau vaikų raštelius...
  • Pasiilgau sakyti „ačiū“ ir „atsiprašau“...
  • Pasiilgau neskubėti ir nelėkti...

Pasiilgau pasiilgti… Gerai, kad niekur neskubu… Dar pabūsiu, o tada eisiu toliau – juk VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

 

<<Į turinį>>

 

Visas laikas yra mūsų

Camino de Santiago. Užrašai #10 (2020-11-14)
#tėtisJurgis #camino #žygis #jokūbokelias #šeštadiena

Netikėtai viena mano istorijų skaitytojų vakar paklausė – kokios mintys lenda į galvą keliaujant vienam tokius atstumus. Toks jausmas, kad ji nuspėjo, kad mintys pradeda lįsti. Pirmąsias dienas visą dėmesį skyriau susipažinimui su kelione: rutina, maršrutai, kaip nepasiklįsti, kap rasti nakvynę ir pan. Šiandien jau galiu sakyti, kad visi tie dalykai vyksta beveik automatiškai. O kai taip nutinka, į galvą pradeda lįsti mintys…

Camino graffiti

Neslėpsiu, pirmosios mintys visos susijusios su šeima ir artimaisiais. Ar jiems viskas gerai? Ar vaikai eina į mokyklą? Ar neprisnigo kieme? Ar neužšąlo vamzdžiai? Daug šeimyninių ir buitinių klausimų… Ilgainiui pagaunu save, kad mintys sudėtingėja, greitus atsakymus sugalvoti vis sunkiau. Į vieną klausimą tikrai galiu lengvai sau atsakyti. Ar aš laimingas? Taip, aš laimingas. Pamojau ranka Bilbao ir žygiuoju toliau. Šį etapą aprašysiu keletu raktinių žodžių. Būtent taip šiandien dėliojasi mintys. Turėsite klausimų, drąsiai klauskite! Jei manote, kad pradedu išprotėti – tai dar ne!

Koks yra Šv. Jokūbo kelias tarp Bilbao ir Onton?

  • Industrija – laaabai nuobodus kelias pramoniniais rajonais
  • Skausmas – kas tai yra? Jau pamiršau!
  • Infrastruktūra – 20 km tobulo dviratininkų ir pėsčiųjų tako
  • Graffiti – nesuvokiamas beskonis menas tuneliuose, perėjose ir ant sienų. Gal nesu menininkas?..
  • Pakaruokliai – tiltas, ant kurio prieš daugelį metų kardavo nusikaltėlius ir kalinius
  • Avilys – daugybė žmonių važiuojančių dviračiais ar keliaujančių pėsčiomis tarp Bilbao ir La Arena
  • Motyvacija – tobulas užtaisas ėjimo tempui, ypač kai yra noras užuosti ir pamatyti jūrą. Ji jau tikrai kažkur!
  • Vendingas - Coca-Cola pardavimų aparatas paplūdimyje = saldi atgaiva kūnui už 1.30 EUR
  • Vanduo – vertybė, kurią kelyje Merfis paslepia tuomet, kai to reikia labiausiai, o vendingas kaip tyčia dingsta
  • Dešra – meninė kompozicija gamtos simfonijos peizaže
  • (Ne)vaisiai – gėlių gumbriai, atrodantys kaip vaisiai, nebūtinai yra vaisiai
  • Laiptai – 20 cm aukščio žingsniai, kurie atrodo niekada nesibaigia
  • 1 kilometras – niekas, ypač po ankstesnių kilometrų
  • 10 kilometrų – 10 niekų!
  • 28 kilometrai – 28 niekai!
  • Maratonas – tokio dar šią kelionę nebuvo
  • Gyvatėlė – palei jūrą vingiuojantis, kilometrus besitęsiantis pėsčiųjų takas
  • Pragiedruliai – vaizdas, užburiantis akis ir širdį
  • Klampynė – paplūdimio smėlis, ne tik paplūdimyje, bet ir batuose
  • Šunys – žiauriai faini padarai, kurie visada garsiai aplos pasisveikindami, praeinant pro šalį
  • La Maistas – vakarienė tuomet, kai jos nesitiki
  • Pasimatymas – piligrimo sutikimas Albergue, su kuriuo jau vakarieniauta prieš keletą dienų
  • Donativo – Albergue, už kurios nakvynę moki tiek kiek gali/nori. Apsimetėlių piligrimų rojus

Camino takas tarp uolu

Šios dienos kelionę baigiu viena mintimi, kuri visą dieną lindo į galvą. VISAS LAIKAS YRA MŪSŲ. Iki šios dienos, prisipažinsiu, šiek tiek bijojau Camino… Guliausi ir kėliausi su visom tom žmogiškom – buitinėm baimėm… O dabar sakau jums. Pradedu pamilti šį kelią! Jis man pačiam leidžia priimti sprendimus, kiek aš noriu eiti, kiek ketinu užtrukti, kada, kaip ir kiek laiko pietauti, ar pietauti iš vis? Aš pats sprendžiu, kiek laiko noriu praleisti stebėdamas čiurlenantį vandenį, banguojančią jūrą, kiek laiko skaičiuosiu skriejančius debesis. Aš pats įjungsiu ir pats iš jungsiu telefoną. Aš pats atsiliepsiu arba pats atmesiu šiuo metu nesvarbius skambučius. Aš pats nuspręsiu, kiek laiko ir kam skirti. Ir šio jausmo Camino kelyje iš manęs niekas negali atimti. Šiandien aš esu dėkingas keliui...

Camino dešra

bilbao - portugalete profilis

portugalete - castro urdiales profilis

Bilbao - Onton kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Baskai ir druidų miškas

Camino de Santiago. Užrašai #11 (2020-11-15)
#tėtisJurgis #camino #žygis #jokūbokelias #septintadiena #Islares

Kalbėdamas apie šiandien, turiu pradėti nuo vakar dienos. Vakar, atvykęs į Albergue, dideliam mano džiaugsmui sutikau vieną iš tų piligrimų, su kuriais vakarieniavau Ponzueta Albergue. Eneko, būtent toks piligrimo vardas, liko vienas, kai po vakarienės sekantį rytą jo kolega nusprendė nebetęsti Camino dėl skausmo kojoje. Eneko, toje Albergue paliko kuprinės viršvorį ir susimažino kuprinės svorį iki maždaug 12 kg. Iki tol jis keliavo su 20 kg svorio kuprine. Jo kojos piršto nagas dar labiau atsilupinėja.

Onton Albergue dar viena nuostabi, tačiau ir pakankamai paprasta vakarienė, dalijantis įspūdžiais su Albergue šeimininke ir Eneko. Tokios vakarienės yra kažkas toookio, kaip kartais sakome – OSOM! Pasidalinsiu vienu iš itin paprastų, tačiau labai skanių vakaro patiekalų – kepti kiaušiniai. Namie irgi kepu kiaušinius, tačiau žinau, kad grįžęs namo tikrai išbandysiu šį receptą. Kiaušiniai kepami ant alyvuogių aliejaus, su pakeptais pomidorais ir česnaku bei truputėliu druskos. Pirštus apsilaižyt, kaip skanu.

Ryte, atsisveikinę su šeimininke, iškeliavome. Prieš tai į aukų dėžutę įmetę tiek, kiek mums atrodo verta sumokėti už nakvynę, vakarienę ir pusryčius (pamenat? Donativo). Sutarėme kurį laiką keliauti kartu, galbūt netgi iki nakvynės vietos, jeigu matysime, kad abu jaučiamės komfortabiliai.

Vakar visiškai nejaučiau skausmo kojoje, tačiau šiandien jau šiek tiek komiška situacija – maždaug viduryje maršruto pradėjo mausti kitos kojos čiurną, spėju taip pat sausgyslę. Nenoriu keiktis, bet kaip mes aukštaičiai Vilniuje pratę sakyti – Damn it! Išsprūsta tik vienas žodis – NE-PA-SI-DUO-SIU!

Diena pralėkė itin greitai, tiek su užburiančiais jūros vaizdais, tiek su puikiu pakeleiviu. Man jau pradeda patikti cepelininis dangus, iš kurio šiandien iškrito keletas lietaus lašų, kurie nenuplovė puikios nuotaikos. Tas nuostabus, pilkas dangus taip primena Lietuvą.

Camino smilgos

Su pakeleiviu visą kelią prapliurpėm, kaip kokios bobutės. Laimei, jis puikiai kalba angliškai, tačiau kartais jį paterorizuodavau ir savo tragiška ispanų kalba. Taip norisi kuo daugiau pramokti, ne tik sugebėti bare pasakyti Dos cervezas por favor. Pasirodo jam tai pirmas Camino, nors gyvena pačioje kelio pradžioje. Eneko užsibrėžęs eiti dar keletą dienų iki Santander, kadangi ilgesnei kelionei neturi daug laiko.

Viena įdomesnių diskusijos temų – Baskų kraštas (Pais Vasco). Baskų kraštas ribojasi su Prancūzija. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis baskų gyvena ir Prancūzijoje (Biarritz regionas). Teritoriniu atžvilgiu tai daug kartų mažesnis plotas nei Ispanijoje. Eneko pats kilęs iš baskų krašto, jam itin artima viskas, kas susiję su baskų regionu. Baskų krašto riba baigėsi vakar, likus keliems kilometrams iki nakvynės vietos. Šiandien mes jau keliaujame Cantabria regionu. Baskai labai tikisi nepriklausomybės, tačiau netiki, kad tai įvyks kažkada netolimoje ateityje. Baskai tai sieja ne tik su ilgai besitęsusiu pasipriešinimu, tačiau ir savo kalba bei kultūra. Pasirodo baskų kalba yra visiškai kitokia, nesiejama su kitomis kalbomis. Prieš kelias dienas berods nufotografavau žalios spalvos kaspiną ant vieno iš balkonų – tai baskų kvietimas išlaisvinti politinius kalinius, kurie įkaltinti už siekį atsiskirti nuo Ispanijos. Kaip yra nemažai norinčių atsiskirti, taip pat yra ir norinčių likti Ispanijos sudėtyje. Mano pakeleivis gailisi vieno svarbaus dalyko, kad Ispanijoje baskų regiono negalima lyginti su Prancūzijos pusėje esančiu regionu. Prancūzai, pasak jo, išlaikė labai stiprią baskų kultūrą ir tradicijas, ko nebėra Ispanijos pusėje. Jo žodžiais – jie nebeturi tiek baskų dvasios kaip prancūzų pusėje. 

Camino nepaliauja manęs stebinti. Šiandien įžengėme į mišką, kuris tiesiog alsuoja viduramžiais, senove, kitoniškumu. Akmenys, apaugę tankiomis sąmanomis, keliukai, kreivi medžiai, krūmai, visa aplinka man priminė Druidų (burtininkų) mišką. Toks jausmas, kad kažkas pasuko laikrodį 500 metų atgal ir keliauju žmogaus rankos nepaliesta aplinka. Ant vieno iš tokių akmenų prisėdęs praleidau bemaž 10 minučių užsimerkęs, besiklausydamas paukščių čiulbėjimo ir vėjo ošimo. Buvimas čia ir dabar – lėtas, neskubus, be modernios aplinkos – tobula meditacijos forma, nuraminanti visą kūną. Sau tariau, kad šios kelionės metu to pasimokysiu dar ne kartą – būti čia ir dabar.

Camino druidų akmenys

Nepastebėjau kaip besišnekučiuodami atvykom į nakvynės vietą. Šį kartą tai kempingas, kuriame netgi tokiu metu turistų yra nemažai. Tik įsikūrus kiosko dydžio namelyje su Eneko sutarėm tolimesnį veiksmų planą: maudynės ir vakarienė netoliese esančiame restoranėlyje.

Vanduo, kurio temperatūra, spėčiau maždaug 17 - 18 laipsnių, tapo puikia atgaiva, paskatinusia greitesnę kraujo apytaką ir dar didesnį alkį. Jaučiu kaip atjaunėjo ne tik kūnas, bet ir protas. Maudynes būtinai pakartosiu, jeigu tik orai leis.

Camino jūra su bangomis

Apie vakarienę trumpai - tobula! Namie palikau savo neiškiriamą gyvenimo palydovą – kepsninę. Jau buvau pasiilgęs maisto, kepamo ant grotelių, skonio. Tad vakarienei tradicinė Baskų - Cantabrijos regiono kraujinė dešra su ryžiais ir viso kilogramo svorio mėsos kepsnys, bulvytės fri ir pepperoni pipirai. Ir visas šitas gėris palydimas vaizdo į jūrą. Žinau, žinau, užduodate sau klausimą – ką, čia piligriminė kelionė? Atsakau – aha, tobula kelionė, tobulas Camino.

Ryt nauja diena, nauja kelio atkarpa. Bandysime nueiti iki Santonja (apie 28 km.) Sako ten gaminami vieni geriausių ančiuvių pasaulyje. Nežinau ar jie turi „Jurgio“ ančiuvių, tačiau būtinai paieškosiu.

Onton - Islares kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Išdeginta žemė ir netikėtas skambutis iš anapus

Camino de Santiago. Užrašai #12 (2020-11-16)
#tėtisJurgis #camino #žygis #jokūbokelias #aštuntadiena #Santonja

Išsikrapščius iš „kioskelio“ rytas mus pasitinka kylančia saule, tad tyliai ir kukliai viliuosi, kad bent vieną dieną išvengsime lietaus. Vienas iš vos keletos dar nepanaudotų daiktų mano kurpinėje – kremas nuo saulės. Lyg tyčia jį įsidedu į šoninę kuprinės kišenėlę, tam, kad lengviau pasiekčiau nenusiėmęs kuprinės.

Gaivus rytas, švintantis dangus, lengvos kojos ir puiki kompanija – kelias šaukte šaukia. Startuojame be pusryčių, nusprendę, kad pastaruosius susiorganizuosime pakeliui, juo labiau, kad turėsime praeiti ne vieną kaimelį, kuriame tikrai rasime kavinę ar barą.

Pirmąją žygio valandą praktiškai visą laiką pratylime, mus supanti aplinka alsuoja gyvybe ir nuostabiu grožiu. Pirmieji saulės spinduliai, ošianti ir banguojanti jūra, kurioje ankstyvą rytą jau turškiasi banglentininkai. Ryto rasos nuklota pieva, dangų išraižę debesys, netgi kiekvienas mus aplojantis šuo įneša to ypatingo rytinio žavesio.

Camino jūra rami

Tarpusavio tylą nutraukiame tuomet, kai pastebiu anomaliją maršruto žymėjime. Camino jau ne kartą mane „apgavo“, kuomet kilometrai ant įvairių žymeklių tai padidėdavo, tai sumažėdavo. Iki pat šiandienos visiškai nesidomėjau tuo, kiek kilometrų nueita ir kiek maždaug jų dar liko. Tačiau šiandien lyg tyčia atkreipiau dėmesį, kad kažkuriuo metu rodyklė rodė, jog iki Laredo liko 22,2 km. Po gero pusvalandžio prieiname ženklą ant kurio nurodytas likęs atstumas 21.5 km. Hmm, gal iš tiesų priklausome genčiai „lėtapėdžiai“, nors per tą laiką turėjome nueiti bent keliskart daugiau. Po nepilnos valandos dar vienas žymeklis jau rodo, kad liko 20 km. Būsime pataikę ant „prailgusių kilometrų“ etapo. Beveik balsu juokiamės, kai dar po pusvalandžio rodyklė rodo, jog liko kiek daugiau nei 19 km., nors mano laikrodis rodo, kad esame nužingsniavę ne mažiau kaip 6 km. Vėliau kilometrai rodyklėse netikėtai pradėjo tirpti gerokai greičiau nei turėtų. Panašu į kažkieno smagų darbelį „pailginant“ ar „patrumpinant“ kilometrus.

Pusryčių vietos paieškos pasirodė bevaisės, užtat pietūs vietos kavinėje visiškai nenuvylė. Juo labiau, kad gavome ledo, kuriuo sėkmingai numalšinau lengvai maudžiančią koją. Jeigu kada žygiuosite Camino, atminkite, kad bet kuriame bare ar kavinėje galite paprašyti paprasto ledo.

Camino ledukas

Šiandien įstrigo ėjimas siaurais, spygliuotų augalų apsuptais takeliais. Tai lyg bandymas laviruoti tarp aukštų kaktusų krūmų. Spygliai aštrūs, lyg skutimosi peiliukai, krūmai itin tankūs ir tvirti. Vieninteliai ten puikiai besijaučiantys gyvūnai – ožiai, beje ne laukiniai. Ir štai čia besikalbant apie gyvūnus galvon toptelėjo, kad dar nei karto šioje kelionėje nemačiau laukinių gyvūnų. Nei vieno! Su Eneko išsikalbame ta tema, kur tokio posūkio visiškai nesitikėjau – Baskų ir Cantabrijos regione, kaip ir daugelyje kitų regionų, praktiškai visiškai nebeliko laukinių gyvūnų, nes jie išmedžioti. IŠ-ME-DŽIO-TI! Nedaug trūko, kad prisėsčiau ant akmens nuo tokios žinios. Prieš akis sušmėžavo prisiminimai apie Lietuvoje nuolat pakelėse matomas stirnas, karts nuo karto aptinkamas lapes, kiškius ar šernus. Ir suvokiu, kaip keista būtų, jeigu netektume balanso gamtoje.

Likusią dienos dalį mintimis nuolat grįždavau į tą absurdišką realybę, suvokdamas, kad Žemėje dominuojantis žmogus lyg ugnis išdegina viską, kas yra aplinkui. Šias slogias mintis šalin pavyko nuvyti tik pačioje maršruto pabaigoje, kuomet po maudynių jūroje, likusius kilometrus įveikėme lyg su naujai perkrauta baterija. Na, galbūt ir dėl dar vienos priežasties, tokio ypatingai „turtingo ir specifinio“ žuvies perdirbimo gamyklų kvapo Santonja mieste, dėl kurio žingsniai paspartėjo savaime. Taip taip, tame pačiame, kur gaminami vieni geriausių ančiuvių pasaulyje. Šiandien visos parduotuvėlės jau uždarytos, tad ryt iš pat ryto pirma misija – rasti ir nusipirkti firminių, nepakartojamų ančiuvių, dėl kurių į šį miestą atvyksta pats Ispanijos karalius.

Rytdienos laukiu su nekantrumu, kadangi nakvynę planuojame įžymiausioje Camino del Norte Albergue, Guemes. Apie tai, kuo ji tokia ypatinga, pasistengsiu parašyti jau ryt vakare.

Beje! Šiandien mano pakeleivis Eneko pirmąkart išgirdo lietuvių kalbą! Mačiau jo akis ir į priekį pasilenkusia povyza. Toks nustebęs buvo! Pavakare buvau sutaręs, kad atsiliepsiu į vieną telefoninį skambutį. Skambino žurnalistė! Iš LRT!. Šeimynėlė iš ADVENTICA tik perspėjo, kad laukčiau skambučio. Ją sudomino mano Camino, mano įspūdžiai, mano mintys! Gera pusvalandį pasikalbėjome, o aš taip pasiilgau lietuviško balso. Nežinau, ar ji tik šiaip paskambino pasidomėti, ar iš tikrųjų rengia parašyti kokį straipsnį. Padėsiu, kuo galėsiu, jei tik tai rimta. Būsiu be galo laimingas, jei daugiau žmonių pamatys, kad svajoti ir siekti savo svajonių verta!

Camino mėlynas namukas

Braidau vakare po jūrą ir vis galvoju... Kiek ilgai naikinsime žemę? Ar tikrai čia, šitame pasaulyje esame svarbių svarbiausi? Visada teisuoliški, visos mitybos grandinės gale? Ar galime sau leisti absoliučiai viską ir tuo pačiu tikėtis, kad liksime harmonijoje su gamta? Viena ranka duoda, kita ranka atima. Nėra absoliutaus gėrio, nėra ir absoliutaus blogio. Ateis laikas ir turėsime grąžinti skolas gamtai. Jei ne mes, tai mūsų vaikai. Žmogaus veikla naikina žemę – tokia mano šios dienos pamoka sau.

 

Islares - Santonja kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Žmogaus minčių galia yra gerokai didesnė nei mes manome

Camino de Santiago. Užrašai #13 (2020-11-17)
#tėtisJurgis #camino #žygis #jokūbokelias #devintadiena #Guemes

Prabudau ir galvoju, kad štai jau daugiau nei savaitė kaip kasdien ryte keliuosi su mintimi tęsti kelionę šv. Jokūbo piligrimų keliu. Tas nenumaldomas noras judėti pirmyn, kopti per akmenis, žingsniuoti siaurais takeliais ar plačiais keliais, kasryt tampa vis didesnis ir didesnis. Juo labiau, kad žinau, jog kiekviena diena man paruošė kažką naujo. O tų dienų, kuomet vėl leisiuosi į kelią dar liko tiek daug! Kas žino, ar tiek pat džiaugsmo mums kas dieną kelia ir mintys apie darbą? Ar keliatės noriai ir laukiate kiekvienos naujos dienos, su džiugesiu einate į darbą?

Skirtingų šaltinių duomenimis (yra įvairios svetainės apie Camino maršrutus) Camino del Norte susideda nuo 32 iki 36 etapų. Iki šiandienos man labai sekėsi, tad įveikiau keliais etapais daugiau nei planavau.

Su Eneko, kaip vakar ir buvom susitarę, kimbame į pirmojo tikslo įgyvendinimą – ančiuvių paiešką. Prie ančiuvių išdarinėjimo ir fasavimo gamyklų mus ir vėl pasitiko įspūdingo bjaurumo tvaikas. Kad ir kiek besukome ratus apie gamyklas, visos firminės žuvies gėrybių parduotuvėlės buvo uždarytos. Su Eneko sutarėme, kad ančiuvius bet kokiu atveju rasime kurio nors miestelio parduotuvėje ir leidomės į kelią. Juk priešakyje mūsų laukė nauji 26 kilometrai kelio. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad viename tipiniame Ispanijos miestelyje radome autentiškų, tikrųjų Santonja ančiuvių.

Camino ančiuviai

Pakankamai lengvos kojos, tobulas oras keliavimui, pokalbiai su pakeleiviu greitai ir sklandžiai nešė pirmyn. Pirmas rimtesnis „stabtelėjimas“ ties neįtikėtino dydžio ir aukščio siena, juosiančia kažką, ko negalėjome įvardinti. Beeidami palei sieną spėliojome įvairiausius galimus scenarijus. Susikūrėme sau žaidimą, kas sugalvos beprotiškesnę idėją, kas gali būti aptverta tokia įspūdinga siena. Ko, ko, tačiau fantazijos ir geros nuotaikos iš mūsų tikrai neatimsi. Ten mes „įkurdinome“ piktojo valdovo dvarą, didžiausią pasaulyje vienuolių kompaniją, akylai saugomą auksinių burokėlių plantaciją, kalbančių gyvūnų zoologijos sodą ar eskimų gyvenvietę. Idėjos liejosi iš gausybės rago, nors objekto paskirtis paaiškėjo žvilgterėjus pro vartus beveik pačioje sienos pabaigoje. Realybė buvo kur kas banalesnė – ten įkurdintas kalėjimas. Jis turėtų prilygti kokiam 100 lukiškių kalėjimų, ne mažiau. Padarę išvadą, kad čia suvežami kaliniai ne tik iš visos Ispanijos, tačiau turbūt ir „importuojami“ iš kitų Europos šalių, nukulniavome toliau.

Camino siena

Jau netrukus manęs laukė dienos atradimas – aukštyn-žemyn kalnuose (labiau kalvose) vedantys takeliai, esantys visiškai šalia skardžio ir jūros. Absoliutus žavesys, kai rodėsi visu balsu imsiu rėkti kaip man čia patinka, gražu, gaivu ir visaip kaip nuostabu. Jūros ošimas ir kvapas, susimaišęs su šlamančiais medžiais privertė nuolat aikčioti iš susižavėjimo. O kur dar neįtikėtinas paplūdimio vaizdas, išnirus iš keteros, ar keletos kilometrų ilgio milžiniško pločio paplūdimys. Ir vėl.... maudynės! Trečia diena iš eilės, kai mėgaujuosi jūros vandens gaivumu.

Aa, taip, ančiuviai. Gavosi kiek komiška situacija, kai su visu pietų rinkinių įsitaisėme neabejotinai puikioje pietų vietoje, bažnyčios pievelėje, nuo kaimelio atitvertoje neaukšta akmenų tvora.

Camino ančiuviai ir skardinė

Išsidėliojame pietus: šviežia duona, alyvuogių aliejus, ančiuviai, pomidorai bei gėrimai. Prisipažinsiu, kad gyvenime dar nebuvau matęs tokio dydžio ančiuvių, apie skonines jų savybes patylėsiu, suprasdamas, kad tai, ką perkame parduotuvėse Lietuvoje, nebedrįsiu vadinti ančiuviais. Lyg tyčia, vos pradėjus kramtyti ančiuvius ir mėgautis pietumis, viena po kitos, visiškai už keletos metrų nuo mūsų, kitoje akmeninės sienelės pusėje pradeda parkuotis automobiliai. Pasirodo, mes esame ne tik šalia bažnyčios, bet ir šalia mokyklos, kurioje kaip tik tuo metu baiginėjosi pamokos. Būtumėte matę tų žmonių reakcijas, kai jie pamatė, kaip du keliautojai kerta pietus bažnyčios pievelėje. Na, o viena moterytė, spėju pagal tradiciją, pro vartelius atvedusi šuniuką „reikalų“ ant bažnyčios pievelės, sustingo vietoje, pamislijo, pamislijo, apsisuko ir šmurkšt atgal pro vartelius. Panašu, kad didvyriškai, savo buvimu „apgynėme“ bažnyčios teritoriją.

Štai su tokiomis dienos nuotaikomis atvykome į Albergue, kuri mums buvo rekomenduota, kaip nakvynės vieta, kurią būtinai reikia aplankyti. Jos aura apgaubia visus piligrimus. Ilgai nesileisdamas į detales, pasakysiu, kad apie šią Albergue žino ne tik Camino del Norte kelyje, tačiau ir kituose.

Camino pajūrys

Po puikios bendros vakarienės su dar 6 piligrimais, Albergue, kuri gali sutalpinti net iki 170 piligrimų, įkūrėjas kunigas Ernesto (pilnas vardas – Ernesto Bustio Crespo), papasakojo išskirtinę Albergue įkūrimo ir gyvavimo istoriją. 83 - ejų metų įkūrėjas, būdamas jaunas, Land Rover džipu, išmaišė skirtingus pasaulio žemynus ir valstybes, o grįžęs atgal į Ispaniją iš kitų žmonių išpirko jo tėvams priklausiusį namą. Ernesto pradėjo siekti savo tikslo – suvienyti bendruomenę, tačiau tai daryti ne dirbtiniu būdu, o per edukaciją, pasakojimus bei savanorišką bendruomeninės veiklos kūrimą. Bendruomenės pamatas, anot Ernesto yra žmonių gebėjimas minčių galia kurti stebuklus. Kaip gyvas įrodymas yra ši Albergue, kuri visuomeniniais pagrindais veikia jau 20 metų. Nakvynės namai, kuriuose yra jogos salė, biblioteka, muziejus, pokalbių kambarys ir autentiškas, daugybę metų kelionėse praleidęs Land Rover!

Šiuose nakvynės namuose nėra samdomų darbuotojų, tik savanoriai, kurie dirba be jokio atlygio, darbus ir veiklas pasiskirsto savarankiškai. Visiems, kurie kažkiek savo indėliu prisidėjo prie nakvynės namų gyvavimo, priklauso po dalelę nakvynės namų, kurios jie niekada negaus. Visa tai kuriama su tikslu - pagelbėti piligrimams pajusti Camino žavesį, skleisti bendruomenės galios idėją ir žinią, jog žmogaus minčių galia yra gerokai didesnė, nei mes manome. Na, o tuomet kai Albergue užbaigs savo egzistavimą, nekilnojamasis turtas turi būti parduotas, visi gauti pinigai privalo būti skirti sunkiai besiverčiančių bendruomenių, kurios yra atsilikusiose šalyse, paramai. Dar nuostabiau yra tai, kad šiuose namuose niekada netrūksta savanorių, nes minčių galios sėkla pasodinama ir piligrimų galvose, daugelis jų su malonumu grįžta savanoriauti ir prisidėti prie bendruomenės veiklos.

Dar viena diena ir dar vienas įrodymas koks nuostabus yra Šv. Jokūbo kelias bei jame sutikti žmonės.

Laredo - Guemes profilis

Santonja - Guemes kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Persona non grata Santander katedroje

Camino de Santiago. Užrašai #14, (2020-11-18)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #BoodePielagos

Dalindamasis šiandien su jumis savo įspūdžiais turiu vieną “slogutį” iš po vakar! KODĖL aš nenufotografavau to pasaulį apkeliavusio Land Rover ir neįamžinau akimirkos su kunigu Ernesto?.. Tai kažkoks ženklas!

Prabudau su mintimi, kad šiandien paskutinė kelionės diena su pakeleiviu ispanu Eneko, nes jis savo kelionę baigs Santander mieste. Negaliu apsakyti to jausmo, kai aplanko džiaugsmas, palengvėjimas, jog kelionę vėl pratęsiu vienas, tačiau ir lengvas liūdesys, nes išsiskirsiu su puikiu pakeleiviu.

Karšta kava, paplepėjimas prie pusryčių stalo su kitais piligrimais, popierinių eurų sulankstymas ir įmetimas į aukų (Donativo) dėžutę, atsisveikinimas su Albergue savanoriais tuo metu, kai vidinis balsas šaukte šaukia – pirmyn į kelią! Nežinau, iš kur tiek daug tos vidinės jėgos ir noro tęsti Camino. Galbūt iš tiesų visas kelias, jame sutikti žmonės, aplinka yra persisunkę milžinišku kiekiu teigiamos energijos. Iki šiol vieninteliai, kurie nerodė didelio džiaugsmo mano kelione – aplojantys šunys.

Nežinau kuo pradedu labiau tikėti – orų prognozėmis ar horoskopais. Radarai, prognozės ir visokie būrimai iš kavos tirščių, koks ryt bus oras, nelabai padeda. Pirma dienos pusė buvo šiek tiek drėgna, tačiau šilta, įdienojus oras gerokai pasitaisė, teko ištraukti ne tik akinius nuo saulės, bet ir saulės kremą!

Didžiąją dalį kelio iki Santander teko mėgautis jūros vaizdais. Turbūt jau įkyrėsiu, kartodamas tą pačią dainelę apie nuostabius vaizdus, kvapus ir atgaivą sielai ir protui. Drįsčiau tai pavadinti atominiu kokteiliu, suteikiančiu sparnuuuus. Girdėta, ar ne?

Camino gražus krantas

Po persikėlimo keltu į Santander su Eneko broliškai apsikabinome, paspaudėme rankas, atsisveikinome. Šmėkštelėjo tos kelios dienos, aptartos temos, pietūs ir vakarienės, ženklų paieškos, ispanų kalbos pamokėlės, pokštai, maudynės ir dar daugybė puikių akimirkų, kurias patyriau per tas kelias pažinties ir bendros kelionės dienas. Viskas turi pradžią, turi ir pabaigą. Jis lauks autobuso namo, o aš keliauju toliau.

Santander katedroje laukė šioks toks nusivylimas. Pabandžiau gauti Credential (piligrimo pasą), deja, nesėkmingai. Tarpduryje sustabdęs kunigą, paklausiau, kur galėčiau gauti Credential. Pastarasis atsainiai pasakė, kad eik į zakristiją, neturiu laiko, maždaug netrukdyk. Tuo pačiu pats nuėjo pas smagiai besišnekučiuojančius kitus bažnyčios tarnus, akivaizdžiai besiruošiančius keliauti pietų. Mano nesėkmei į zakristiją nepatekau, nes ji buvo užrakinta. Skaudu ne tai, kad negavau Credential, tačiau pats faktas, kad pasijutau lyg atstumtasis, lyg trukdis, nevertas net akimirkos kunigo dėmesio ar atjautos. Kad aš, lyg išmaldos prašytojas, prašau kažko, ko neturėčiau prašyti. Persona non grata. Graudu, šiek tiek skaudu ir netgi sarkastiškai juokinga. Vakarykštis nuostabusis kunigas Ernesto Bustio Crespo ir šios dienos nepažįstamasis – kaip diena ir naktis. Kartais dievo ir dieviškumo mažoje Albergue yra daugiau nei milžiniškoje bažnyčioje.

Camino ženklai

Iki šiol buvau, na ir toliau būsiu nelegalus piligrimų kelio pakeleivis. Be paso. Gal reikia politinio prieglobsčio prašyti artimiausioje Albergue? Jei ką išsitrauksiu ir parodysiu kai ką man labai brangaus – Lietuvos Respublikos pasą. Ir jei reikės, prisidėsiu antspaudų iš šv. Jokūbo kelio. Bus kaip vizos.

Nesu iš tų, kurie ilgai nešiojasi kažkokias nuoskaudas ar išgyvenimus. Visa tai priimu kaip duotybę, kaip galimybę įvertinti, ką matau, ką girdžiu, kaip aplinka elgiasi su mumis. Su tokiomis mintimis leidausi toliau į kelią. Ir žinote, tas nuostabus oras, gatvėse besišypsantys (spėju, nes per kaukes ne visada gali tai pastebėti) žmonės išblaškė visas keistas mintis. Viena mintis keitė kitą, kaip debesys veja vienas kitą. Štai taip pačiam netikėtai visos mintys pradėjo suktis apie Svajones.

Kvailas, neįtikėtinas, įteigtas ir išjaustas, tikrų tikriausias svajones, apie kurias mes dažnai bijome kalbėti, prisipažinti, lyg jas iš mūsų kas galėtų nugvelbti. Iki pat nakvynės namų kelionė užtruko dar geras 4 valandas. Per jas pabandžiau sau atsakyti į klausimą, kodėl žmonės (ne)svajoja, kodėl bijo prisipažinti apie realias ar neįgyvendinamas svajones. Save net keletą kartų pagavau su mintimi, kad štai, kaip tik dabar, įgyvendinu savo svajonę ir iš karto nevalingai veidą papuošdavo šypsena. Pats sau uždavinėjau klausimus, bandžiau rasti atsakymus. Nebūtinai teisingus:

  • Žmonės bijo arba nemoka svajoti
  • Buitis dažnai mus įsuka į rutininę veiklą, mes pasitenkiname tuo, kas „nubyra“ iš aplinkos.
  • Galime būti pasmerkti. Dažnas iš mūsų, pasidalinę savo svajone, galime sulaukti ne tik palaikymo, bet ir pasmerkimo iš aplinkos. Dėl pačių įvairiausių priežasčių, nuo pavydo iki siekio mus apsaugoti
  • Svajonės nebūtinai turi būti materialios ar didelės. Bet kokio dydžio svajonė ir jos siekis mums yra postūmis judėti, tobulėti, mėgautis, mokytis
  • Mums trūksta fantazijos. Dažniausiai mūsų svajonės apsiriboja turima mūsų patirtimi ir išgyvenimais, aplinka

Taip besvajodamas ir „kontempliuodamas“ sugalvojau, kad štai susikursiu kokį mažutėlį norą (mikro svajonę) čia ir dabar ir įgyvendinsiu ją. Tebūnie tai KAPRIZAS! Taip ir šovė mintis, kaip būtų gera nusiauti batus ir paėjėti basomis pėdomis Camino keliu. Neužtruko ir 2 minučių, o aš jau keliauju basomis, persimetęs batus per petį! Mes galime, turime ir netgi privalome svajoti! Vakare manęs laukia dar viena svajonė – vakarienė jaukioje Albergue.

Camino basos kojos

Na, o visiems, sugebėjusiems perskaityti šios dienos įrašą, linkiu šį vakarą pasvajoti, susigalvoti naują ar prisiminti seną svajonę, susigyventi su ja, prisipratinti, subrandinti! Svajoti yra gera, nuostabu, nerealu ir visaip kitaip OSOM!

Raskite laiko pasvajoti!

P.S. Jeigu jausite poreikį, svajonėmis galite drąsiai dalintis ir komentaruose po šiuo įrašu – sutrumpinsite kelią jos siekti

Camino - Santader profilis

Santander Santillana profilius

Guemes - BoodePielagos kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Apie priklausomybes ir žalingus įpročius

Camino de Santiago. Užrašai #15, (2020-11-19)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #Caborredondo #11diena

Po sočių pusryčių Albergue toptelėjo mintis, kad pastarosiomis dienomis beveik visada vakarieniauju ir pusryčiauju nakvynės namuose. Vis rečiau beužsuku į maisto parduotuves, tad ir kuprinėje šiandien nešuosi vos vieną kitą javainį ir vaisius. Ir kaip kiekvieną rytą, ko dar neminėjau, pasiruošiu gėrimą, kurį kasdien geriu. Į gertuvę su vandeniu įmetu tirpstančių elektrolitų, magnio ir kalio tablečių. Būtent todėl dienos metu nepritrūkstu energijos, išvengiu magnio trūkumo ir raumenų spazmų, nesutrinka svarbių medžiagų apykaita. Iki šiandien dar nei vieną dieną neskaudėjo raumenų, netgi po linksmesnių kalnelių, kuomet raumenynas turėdavo rimtą krūvį.

Leisdamasis į kelią, šiandien, dar nežinojau, kiek kilometrų ir laiko truks mano kelionė. Galbūt iki Santillana del Mar, kuris yra itin garžus, senove alsuojantis turistinis miestelis, iki kurio yra maždaug 25 kilometrai vingiuojančio kelio. 

Camino - kur pasukti?

Dienos maršrute gana daug teko keliauti įprastiniais asfaltuotais keliais. Tai tokia galbūt ne labai smagi kelionės pusė. Tačiau, kai išsuki į kaimo keliukus ar takelius, tuomet labai pradedi vertinti gamtos vaizdus ir vėją laukuose. Miesteliai keitė vienas kitą, žemdirbių „fazendos“, pievos ir kalvos tirpo sulyg kiekvienu kilometru.

Camino - upė

Šiandien išsiaiškinau, kam skirti tie apvalūs, cilindro formos bokštai. Pasirodo juose nuo seno laikydavo šieną ar silosą, apsaugodami nuo aplinkos poveikio. Dažniausiai jie būna sąlyginai nedideli, iki 3 - 5 m aukščio, tačiau kartais pasitaiko ir gerokai didesnių. Daugiausia tokių mačiau Baskų šalyje, kur jie labai paplitę, juos galima pamatyti praktiškai kiekviename kaimelyje ar miestelyje. Deja, tačiau nebemačiau nei vieno naudojamo pagal paskirtį.

Ilgą kelio atkarpą iš toli puikiai matėsi „stalo“ kalnas. Pats jam suteikiau tokį pavadinimą, kadangi jis lygus ir sudaro įspūdį, kad kažkas gerokai vožtelėjo iš viršaus kažkuo plokščiu. Atrodė lyg koks svetimkūnis stūksotų kalvotų apylinkių apsuptyje. Kas ir kaip, kodėl būtent tokios formos kalno viršus, pasisitengsiu pasidomėti pas vietinius, gal jie daugiau žinos apie tokios formos kalno prigimtį. Oi, tas mano smalsumas.

Net keletas sutiktų vietinių paklausė manęs ar einu į Santillana del Mar. Tuomet suvokiau, kad tai turi būti kažkas išskirtinio, jeigu visi manęs klausia ar traukiu ten. Jau artėdamas prie miestelio supratau, kodėl būtent šį miestelį nurodydavo sutiktieji. Tai itin populiarus, turistinis, viduramžius menantis miestelis, kurio architektūra byloja apie šlovingą praeitį. Kalbama, kad kadaise tai buvo itin svarbus regioninis religinis centras su bažnyčia, vienuolynu. Iš šio centro religine prasme buvo kontroliuojami dideli aplinkiniai regionai, kurie buvo atskaitingi Santillana Del Mar. Apsilankymas šiame miestelyje paliko dvejopą įspūdį. Graži, puikiai išsaugota architektūra, išlikęs autentiškumas ir aplinka leidžia grožėtis tuo, kas buvo sukurta prieš daugybę amžių. Tačiau... Kaip ir visa kita, tai tapo turistų nutrypiama vieta, kurioje net ir šiandien blaškėsi nemažai turistų. Net nebandysiu įsivaizduoti kiek jų čia atvyksta vasarą, turistinio sezono metu. Matyt ne tik obuoliui nebūtų kur nukristi, bet ir karvės neprasivestum per miestelį.

Camino Santillana del Mar

Po puodelio gardžios kavos miestelio centrinėje dalyje, supratau, kad nenorėčiau likti nakvoti nors ir gražiame, tačiau man „svetimoje“, stipriai sukomercintoje aplinkoje. Laimei, vos už 6 km radau atidarytą Albergue, tad mano dienos įveiktų kilometrų skaičius sustojo ties maždaug 31 km.

Albergue šiandien aš vienintelis piligrimas, kuriuo kaip karaliumi rūpinasi jo savininkas Santi, dar visai neseniai, vos prieš keletą mėnesių įsigijęs šią Albergue. Pats ne kartą praėjęs įvairius Camino maršrutus, gyvenimo vėtytas ir mėtytas iš religinių paskatų nusprendė imtis šios veiklos, kuri jo nuomone jam suteiks ramybės ir pastovumo.

Jau gulėdamas miegmaišyje pagaunu save galvojant apie darbus, šeimą ir vaikus. Žinot, kas man įdomu? Ar pavyktų su visa šeima nueiti Camino kelią? Vyresnėlis tai drąsiai, bet kaip mažesni vaikai? Ar reiktų nešti visą kelią? Ar jiems būtų įdomu? Pagaliau, ar jie suprastų, kad tai nėra tiesiog labai labai ilgas pasivaikščiojimas?..

Ir dar... Dabar supratau ir tai pripažįstu... Keliaudamas šv. Jokūbo piligrimų keliu supratau, kad turiu priklausomybę... Dar tai vadiname žalingu įpročiu... Jau keletą dienų iš eilės galvoju, kad ta priklausomybė yra sunki... Šiandien apie tai dar nerašysiu, bet artimiausiomis dienomis, pažadu, pasidalinsiu mintimis. Reikia jas išgryninti...santander - santillana del Mar profilis

santillana del Mar - comillas profilis

BoodePielagos - Caborredondo kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Nebūna taip, kad kaip nors nebūtų

Camino de Santiago. Užrašai #16, (2020-11-20)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #Serdio #12diena

Prieš rašydamas jums susiskambinau su šeimyna! Vaikai klausia:

  • kiek kilometrų šiandien nuėjai? Atsakiau – 420 Virgilijaus Aleknos, 2000 m. ir 2004 m. vasaros Olimpinių žaidynių čempiono ir rekordininko, dukart Pasaulio čempiono, Europos čempiono, tolimiausiai numestų diskų
  • kiek laiko užtrukai? Atsakiau – kelyje sugaišau tiek laiko, kiek jo būtų prireikę Lietuvos ilgų nuotolių bėgikui ir lengvosios atletikos treneriui,  Olimpinės rinktinės nariui, Nacionaliniam čempionui ir rekordininkui Česlovui Kundrotui įveikti 4 maratonus pagal jo Hanoverio maratono (1997 m.) bėgimo laiką
  • koks buvo vidutinis greitis? Atsakiau - maždaug 363 kartus greičiau nei greičiausios sraigės vidutinis judėjimo greitis
  • kokius aukščio skirtumus reikėjo įveikti? Atsakiau - šiek tiek daugiau nei 2 Vilniaus televizijos bokštus kartu sudėjus
  • kaip jautiesi po 12 žygio dienos? Atsakiau – kaip Bob Behnken ir Doug Hurley. Kas jie tokie buvo, ką veikė ir kaip jie jautėsi, susiraskite paruošę namų darbus. Ryt man pasakysite!

Dar viena, įspūdžių kupina, nuostabi diena – taip galėčiau apibūdinti šiandieną.

Pirmuosius mano žingsnius pasitiko „degantis dangus“. Būtent toks įspūdis susidarė žvilgterėjus aukštyn. Nematytas, absoliučiai nuostabus vaizdas, kurio neįmanoma užfiksuoti telefonu. Rytas, ruduo, gamta, dangus, visos spalvos maišėsi tarpusavyje. Pagalvojau, kad galėčiau tapti dailininku, nes labai patinka spalvos, galbūt pavyktų ką nors pamakliavoti ant molberto. Svajonė? Kaip gi kitaip!

Camino degantis dangus

Per pirmas dvi žygio valandas pastebėjau, kad aplink nėra nei vienos gyvos dūšios – nesutikau nei vieno žmogaus. Tik aš, kelias ir gamta. Ir tas ausiai malonus šlepsinčių batų garsas. Pirmos kelios valandos prabėgo taip, lyg būčiau transo būsenos – tirpstant aplinkoje. „Betirpdamas“ susivokiau, kad jau gerą kelio gabalą nematau Camino ženklo. Štai kas nutinka, kai užsisvajoji ar tiesiog apsižioplini. Pradėjo bombarduoti abejonės – lyg ir buvo posūkio ženklas prieš keliolika minučių, eiti toliau ir tikėtis surasti ženklą, ar grįžti. O gal ženklo nebuvo? Telefonas šiame taške lyg tyčia nerodė jokių maršruto pasirinkimo galimybių, atsisakė pasufleruoti ar man pėdinti toliau ar grįžti gerą kilometrą. Laimei, už kelių šimtų metrų radau ženklą! Didelis palengvėjimas ir suvokimas, kad nenugrybavau.

Pirmas rimtesnis sustojimas – rytinės kavos puodeliui ant jūros kranto. 10 - 15 minučių, mėgavimasis kava ir vaizdu į jūrą atrodo tęsėsi amžinybę. Susikūriau prabangą tiesiog stebėti jūrą ir nieko, ničnieko negalvoti - mėgavausi kavos gėrimo ritualu.

Viename miestelyje įspūdį padarė itin aukštos akmeninės sienos, įrėminančios gatves ir gatveles. Ir už tų sienų pasislėpę nuostabūs akmeniniai namukai ir pastatai. Ir vėl nei gyvos dvasios, jokių žmonių. Netoli to miestelio nutiko kiek komiška situacija su antruoju sustojimu. Visiškai greta Karmelitų vienuolyno įsitaisiau ant labai plačios, maždaug metro aukščio tvoros / pakylos. Nusiaviau batus, kojines, išsidėliojau pietus. Mėgaujuosi saule, vėdinu kojas, ruošiuosi pietauti ir bac sustoja automobilis. Pro keleivio langą į mane žiūri dvi poros akių, palydėtos klausimo: jums viskas gerai? Galime pavėžėti, jeigu reikia iki vietos. Sakau, nereikia. Ne, ne, mes tikrai galim pavežti, jums turbūt reikia pagalbos. Nusijuokiau, pasakiau, kad tai mano pietų sustojimas ir man jokios pagalbos nereikia. „Pagalbininkai“ nusijuokė ir palinkėję gero kelio nurūko tolyn. Suvokiau, kaip skirtingai žmonės gali matyti tą pačią situaciją. Vieni mato šešis, kiti devynis. Vieni pusiau pilną stiklinę, kiti pusiau tuščią. Viskas yra žaidimas!

Antroje dienos pusėje pasirinkau save „stumti“ pirmyn tiek, kiek kojos neša. Neturėdamas rezervuotos nakvynės vietos buvau visiškai tikras, kad kur jau kur, o San Visente de la Barkera tikrai rasiu. O dievai, kaip aš klydau. Atpuškavau iki San Visente, įsitaisau ant suoliuko, keletas telefono skambučių ir sulyg kiekvienu suprantu, kad visos Albergues ir pensionai uždaryti. O, liuks, jeigu čia viskas uždaryta, kokia tikimybė, kad kažkas bus atidaryta kokiame nors kaimelyje? Ir štai čia toptelėjo absoliučiai geniali idėja. O kas, jeigu pasiduočiau nežinomybei, kažkokiam likimui ar lemčiai? Pagal nuorodas žinau, kad artimiausią kiek didesnį kaimelį turėčiau pasiekti už 1 - 2 valandų. Taip spontaniškai ir priėmiau sprendimą žingsniuoti toliau. Vakaras ir vakarienė palauks. Niekur nedings.

Kai sakau žygiuoti, kiek kojos neša, tai taip ir darau. Vienoje iš sankryžų buvo trys pasirinkimai: nukirsti kampą, eiti lengvesniu keliu arba eiti ilgiausiu ir stačiausiu maršrutu. Net po 30 praeitų kilometrų be jokių dvejonių pasirinkau patį ilgiausią ir sudėtingiausią kelią, kurį įveikęs sau įrodžiau, jog net esant galimybei rinktis lengvą kelią, to nebūtina daryti. Kur kas svarbiau – nesigailėti priimtų sprendimų, net jei bus labai sunku. Štai tokiomis mintimis pasiekiau vieno kaimelio prieigas. Atsisėdau šalia kelio, pradėjau skambinėti nakvynės. Iš tiesų nelabai kaip sekėsi, o ir sutemos ne už kalnų. Paskutinė viltis – paskutinė Albergue, kurios šeimininkė nekalba anglų kalba, tad teko suktis kaip išmanau su pavieniais ispanų kalbos žodžiais:

  • Laba diena
  • Laba diena
  • Ar Albergue atidaryta?
  • Ne, Albergue uždaryta

(mintyse nusikeikiau ...)

  • Gal žinote kur galima pernakvoti vieną naktį, vienam žmogui (čia reiktų įsivaizduoti kaip aš suraizgaliojau tą sakinį ispaniškai)
  • Šiandien?
  • Dabar
  • Žinot, aš turiu šalia apartamentus, galite apsistoti, 20 EUR nakvynė su pusryčiais

(mane aplanko euforijos jausmas)

  • Esu prie miestelio, kažkur šalia
  • Kur esat?
  • Prie kažkokio seno bokšto;
  • Ne, ne ten reikia eiti, eikit į kitą pusę

(čia jau aš nieko nesuprantu, mane kažkur pasiuntė, nei pro kokį galą, nei kur eiti, nieko nesuprantu. Taip man kokias 5 minutes aiškino, aiškino ir nepriaiškino, kol akivaizdžiai supratusi, kad nesusikalbėsim, padėjo ragelį)

Ką aš? Einu į miestelį, gal kažką rasiu, nepavyko, tai nepavyko. Aišku apmaudu, apartamentai buvo ranka pasiekiami, o aš net ispaniškai nesugebėjau susikalbėti. Pėdinu sau keliu tarp namų ir matau iš tolo važiuojantį seną baltą pikapą, o pro langą vos neiškrisdama abiem rankomis mojuoja moteriškė ir kažką šaukia. Kai privažiavo arčiau ir sustojo, supratau, kad čia ir yra apartamentų šeimininkė. Pasirodo ji su vyru šoko į pikapą ir išlėkė manęs ieškot. Kai gerumo!!! Šeimininkė iššoko iš mašinos, pasiuntė vyrą važiuoti toliau, o pati sako – sek mane. Štai taip sekdamas ją ir išsukau iš kelio. Kažkokiais slaptais takeliais, patvorėmis, per šabakštynus ir dilgėles pasileidau jai iš paskos. Ji mane nuramino, sako nebijok, čia greičiau bus. Po 5 minučių įžengiau į puikiausius įrengtus apartamentus, kuriuose šiandien nakvosiu, tad panašu, kad šios dienos avantiūra baigėsi labai smagiai.

Šiandienos moralas toks: kartais reikia išeiti iš komforto zonos, pasiduoti aplinkybių tėkmei ir žavėtis nežinomybe ar nenuspėjamumu. Juk kaip sakoma: nebūna taip, kad kaip nors nebūtų!

Camino šešėlis

Na ir pabaigai keli klausimai jums:

  1. Koks yra Virgilijaus Aleknos tolimiausiai numesto disko atstumas (metrais)?
  2. Per kiek laiko Česlovas Kundrotas 1997 m. įveikė Hanoverio maratoną (val., min., sek.)?
  3. Koks yra greičiausios sraigės pasaulyje judėjimo greitis (m/val.)?
  4. Koks yra Vilniaus televizijos bokšto aukštis (metrais)?
  5. Kas tie veikėjai Bob Behnken ir Doug Hurley ir kuo jie žymūs („pareigos“ ar veikla, įvykis)?

Prizo nepažadu, bet juk smagu ką nors naujo išmokti. VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

Caborredondo - Serdio kelionės nuotraukų galerija (Facebook) - čia rasite daug daug puikių vaizdų.

<<Į turinį>>

 

 

Žvynabūdžių, kurių negali išsinešti, miškas. Tikro lietuvio kančios

Camino de Santiago. Užrašai #17, (2020-11-21)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #Llanes#13diena

Prabudau su vienintele mintimi – ar šiandien pamatysiu kažką naujo, ko dar nemačiau? Turiu pripažinti, kad kasdien manyje vis labiau įsigali smalsumas, o kas šiandien, kas naujo, kas netikėto, kokia bus diena? Matyt tai kyla iš to, kad iki šiol nebuvo nei vienos vienodos dienos. Energijos lygis pramušė 120% žymą, tad kaip raketa susikroviau daiktus, greitai užkandau ir pro duris.

Saulėtas rytas, giedras dangus, čiulbantys paukščiai – štai tokį rytą įsivaizdavau. O gavau? Šiek tiek kitokį, švelniai tariant. Ar tai sugadino nuotaiką? Jokiu būdu ne! Tik privertė išsitraukti lietpaltį ir žibintuvėlį, nes į kelionę leidausi ankstyvą, lietingą rytą.

Ir ką gi man paruošė ši diena?

Pradėsiu nuo to, kad skambino „mama“ iš šeimos pramogų parko ADVENTICA. Savi, taip sakant... Pasakojo liūdną, o gal nostalgišką istoriją... Nors pramogų parkas šiuo metu uždarytas ir kol kas nėra jokių žinių, kada vėl bus leista dirbti, tai nereiškia, kad jame nevyksta joks veiksmas. Bet gal kada prie progos apie tai atskirai parašysiu. Žodžiu tvarkosi parko „mama“, dirba įvairius darbus ir staiga verkimas ir klyksmai prie užvertų vartų Ozo koridoriuje... Pasirodo, ten maža mergaitė su savo tėčiu verkia graudžiai ir nori eiti pramogauti. Verkia stovėdami prie užvertų ADVENTICA vartų... Žinot, net man širdį suskaudo... Tikiuosi balionas ir nedidelis žaisliukas bent kažkiek apramino tą mergytę, bet išgirdus, kad rytoj vėl ateis pažiūrėti, ar jau dirba ADVENTICA, susigraudinau... Turime visi išlaukti šį sunkų laikotarpį. Saugoti save, saugoti kitus. Kada nors tikrai pašėlsime! Tėčio Jurgio garbės žodis!

Grįžtu į pasakojimą apie Camino. Ką gi šiandien ta diena šv. Jokūbo kelyje man padovanojo?

Pirma - suvokimą, kad vandens galia ir kiekis kalnuose neišmatuojamas. Jis gali pasroviui upe nešti didžiausius medžius, išplauti krantus ar švarų vandenį sudrumsti taip, kad visa upė atrodys kaip didelis purvo srautas. Srautas, nešantis vandenį į jūrą ir ją „murzinantis“.

Antra - žmonės gali gyventi bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis, arba beveik bet kokiomis. Viename kaimelyje mane pasitiko „šviežias“ ir „gaivus“, bet laaaabai intensyvus fermos kvapas, kurios apylinkėse nesimatė. Apie patrauklumą nerašysiu, patys suprantate. Užtat, po keliolikos sekundžių teko bandyti į vietą sugrąžinti atvėpusį žandikaulį, kai pamačiau iš kur sklido šis „gėris“. Pasirodo ferma yra vieno gyvenamojo namo pirmame aukšte. Kurį laiką negalėjau atsipeikėti, kąąąąą???? Pabandžiau įsivaizduoti kaip virš tos fermos gyvena, o akivaizdu, kad būtent taip ir buvo, žmonės. Fantazija pas mane išvešėjusi kaip reikiant, bet čia ji pasidavė, visiškai. Prisipažinsiu, kad to Lietuvoje niekur nebuvau matęs.

Toliau žingsniavau su jausmu – ir juokinga, ir neįtikėtina. Įsivaizduoju, kepi vištą, ir tas nuostabus vištienos kvapas, persimaišęs su.... Pasiduodu, neįsivaizduoju.

Trečia - aš moku plaukti! Laimei plaukimo neprireikė, bet bridimo įgūdžių prireikė priėjus tako vietą ir prieš save išvydus tyvuliuojantį ežerą. Žvilgsnis kairėn, žvilgsnis dešinėn, atgal – apeiti iš kurios nors pusės – be galimybių, vien spygliuočių šabakštynai. Grįžti kilometrą atgal – na jau ne! Brisiu, be batų, nors ir ne patys sausiausi, bet būtų gerai išvengti batuose plaukiančių kojų sindromo. Artėjant link balos vidurio, suprantu, kad tuoj paaiškės ar maksimaliai paraitotos kelnių klešnės neturėtų būti paraitotos iki pažastų. Laimei šiaip ne taip išsisukau, pratipenęs ant pirštų galiukų pačią giliausią vietą. O trūko tiek nedaug, vos keleto centimetrų ir būčiau sušlapęs ne tik kelnes, bet ir apatinius. Turėsiu, ką papasakoti vaikams!

Atsivėrus įspūdingiems pakrantės vaizdams, supratau, kad ši diena, nežiūrint lietaus, yra absoliučiai nuostabi. Įsivaizduokite save, jog einate tarp krūmynų, per akmenis, pievas ir visą laiką mėgaujatės jūros ošimu. Argi ne nuostabu?! Prie to pridėkite dar jūros kvėpavimą – taip, taip, kvėpavimą. Būtent tokį, dar nematytą, dalyką pavyko užfiksuoti. Jūra, prasigraužusi pro akmenis iš vidaus šauna stulpą garų į dangų. Ir taip kas keliasdešimt sekundžių, garų stulpas su įspūdingu garsu prasiveržia aukštyn. Ta vieta vadinasi Bufones de Arenillas. Pabandžiau ir aš pakvėpuoti, paleisti garų stulpą – nepavyko.

Pasirodo ties tuo mano įspūdžių diena dar neapsiribojo. Pakrantėje užtikau tikrų tikriausią Žvynabudžių lauką. Jūs neįsivaizduojate, kiek jų ten daug ir visos išsirikiavusios labai tvarkingai, kaip šaškės ant lentos. Man, prisiekusiam grybautojui, tai lyg patekimas į rojų. Tik štai tame rojuje trūko keptuvės, viryklės, ir keleto ingredientų. Neįtikėtina, šimtai žvynabudžių, šimtai. Taip ir blaškiausi tarp noro nurauti keletą grybų ir suvokimo, kad nebus kur išsikepti šių gėrybių. O žinote, kaip tikram lietuviui, skauda širdį tiek grybų palikti laukuose, patikėkit, širdis plyšo.

Camino žvynabūdės

Širdyje paliktus gilius randus (ach tos žvynabudės) apmalšino tik ėjimas pirmyn ir neapsakomo gražumo vaizdai, vingiuojantys keliukai, miškas ir krūmynai, vis išnyrantys jūros vaizdai ar šniokščianti upė. Visiškai nepastebėjau, kaip tolumoje pasimatė Llanes miestas, kuriame šiąnakt nakvosiu. Pasimatė, tai pasimatė, bet .... Per pastarąsias dienas jau pradėjau maždaug suvokti koks liko atstumas iki taško kurį matau tolumoje. 3 - 4 ar 6 kilometrai.

Buvo akivaizdu, kad Llanes yra maždaug už 4 kilometrų, liko valanda. Įsivaizduokit kaip smagu matyti tikslą, kai per dieną nukeliauji daug kilometrų ir supranti, kad galėsi išsidžiovinti, pavalgyti, šiltai permiegoti. Su tokiomis mintims iriuosi kalno šlaitu, kai pastebiu, kad mano takelis kyla vis aukštyn ir aukštyn, ir veda ne šiek tiek, o gerokai į šoną, ne į Llanes. Aukštyn, aukštyn, vienas kalno šlaitas, kitas, vis labiau ir labiau į šoną. Ėj, kas darosi? Camino ženklai yra, akivaizdu, kad tikrai nepasiklydau. Po valandos suvokiu, kad dar liko geras gabalas kelio. Pasirodo tai ką laikiau 4 kilometrais, pasirodė besą geri 8 – 9! Su pakilimais ir nusileidimais, bei neblogomis apylankomis. Šmikis tas Camino del Norte.

Prisipažinsiu, tai kiek išvargino. Palyginčiau su bulvių skutimu – kai po geros valandos skutimo lieka kelios bulvės, o žmona atneša dar puskibirį, juk cepelinų turi būti daug.

Kad ir kaip bebūtų, dar viena nuostabi diena, nakvynė šiltai. Ir viltis, jog rytoj švies saulė.

Colombres - Llanes profilis

Serdio - Llanes kelionės nuotraukų galerija (Facebook) - čia rasite daug daug puikių vaizdų.

<<Į turinį>>

 

Spalvų ir susižavėjimų diena

Camino de Santiago. Užrašai #18, (2020-11-22)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #SanEsteban #14diena

Mielieji, rašau šį tekstą ir galvoju, kaip perteikti visa tai, kas įstrigo šiandien. Pasistengsiu nupasakoti, tačiau jau dabar suprantu, kad tai titaniška užduotis. Visa diena – didelė sprogstanti spalvų, vaizdų ir besikeičiančios aplinkos, bomba. Šiandieną drąsiai galiu pavadinti įspūdingiausių vaizdų diena šv. Jokūbo piligrimų kelyje.

Iki šios dienos Camino del Norte man padovanojo labai daug nuostabių vaizdų ir akimirkų. Po vakarykštės dienos supratau, kad kiekviena diena man atneš kažką naujo, kaip tekantis vanduo nesikartoja, taip ir Šv. Jokūbo kelias kiekvieną dieną vis kitoks.

Spalvų gama mane užklupo jau nuo pat pirmųjų akimirkų, išėjus ir piligrimų nakvynės namų. Debesuotas dangus, persimaišęs su ryškiai violetine, geltona, melsva, oranžine ir visokiomis kitokiomis spalvos, nuolat keitėsi, transformavosi. Šio vaizdo neįmanoma perduoti, stengiausi kiek įmanoma daugiau „suryti“ akimis. Lyg skubėčiau gyventi, lyg niekada tokio vaizdo nebepamatysiu. Dideliam mano džiaugsmui šiandien daugiausia teko keliauti takeliais ir keliukais, o ne asfaltuotais keliais.

Camino fantastiniai vaizdai

Po maždaug keleto valandų mane prisiveja vienas piligrimas ir lyg niekur nieko – „galiu su tavim paėjėti?“ Be jokios abejonės, atsakiau, tik nusistebėjau, kad taip greitai eidamas jis nutarė gerokai sulėtinti tempą idant paplepėtų su nepažįstamuoju. Tuo Šv. Jokūbo kelias ir nuostabus, kad gali pakalbinti bet kokį pakeleivį, surasti bendraminčių ar tiesiog draugijos žygyje.

Xavi, būtent toks buvo jo vardas, sako, žinai, tiesiog noriu šiek tiek paėjėti ne vienas. Smagooo. Maždaug 30 metų amžiaus, sportiškas ir energingas, laisvai kalbantis angliškai. Turėdamas 5 laisvas dienas jis nusprendė atskristi iš kitos Ispanijos pusės, paėjėti kokį 100 km savo malonumui. Dirba vadybininku e-sporto komandoje. Kartu, pasipliurpdami nupėdinom gerus 10 kilometrų. Ties vienu takelio posūkiu sako, žinai, aš jau keliausiu greičiau. Apsikeitėme „Buen Camino“ ir išsiskyrėm!

Iš nuotraukų galite spėti, kad šiandien gavau daug lietaus. Nieko panašaus! Gavau vos kelis lašus lietaus, užtat norit tikėkit, norit ne, bet juodžiausi lietaus debesys aplenkė mane iš abiejų pusių. Jaučiausi lyg patekęs į apsauginį burbulą, saugantį nuo kritulių. Taip, vis išvengdamas lietaus ir keliavau per miškelius, pakrantes, apylinkėmis, per romėnų pastatytus tiltelius ir jų grįstais takeliais.

Camino šlapia pelkė

Vienas įdomesnių epizodų nutiko, kai nusprendžiau, jog laikas susirasti pietų vietą. Šiandienos pietūs guli mano kuprinėje, tad bandau pakeliui surasti vietelę, kur būtų patogu prisėsti, galbūt netgi išsispirti iš batų. Nusprendžiau, kad pietausiu tik radęs tobulą vietą. Žinot kaip būna su tais tobulumais... Taip nužingsniavau kelis gerus kilometrus, kai Camino pradėjo vesti per mišką į pievą, o pieva gerus kelis šimtus metrų aukštyn link bažnyčios. Jau tryniau rankas, kad štai ir pietų vietelė puiki nusimato. Kojos vis dar sausos, nuotaika puiki, nusimato pietūs! Tuo metu dar nežinojau vieno, kad ta pieva, kylanti aukštyn nuo didelio vandens kiekio tiek persisunkusi vandeniu, kad labiau panaši į klampią pelkę. Tik ėjimo lazdos pagelbėjo išbristi per slidžią, klampią ir visais kaip mane stabdančią pievą. Užlipęs į viršų, ties bažnyčia pasakiau sau – tai dar vienas nuotykis, ir nesvarbu, kad mano batai purvini iki negalėjimo ir jau šlaputėliai.

Dar didesnei mano nuostabai, tik priartėjus prie bažnyčios, išlindo saulutė, už bažnyčios kampo radau saulėtą užuovėją. Batų džiovinimas, kojinių gręžimas, pietūs ir vėl pirmyn į kelią.

Pirminis planas – apsistoti Ribadesella, tačiau labai nemaloniai nuteikė skambutis į vieną jaunimo Albergue, kur be 21 EUR mokesčio už nakvynę dar reikalauja nusipirkti nario kortelę už 15 EUR. Vien todėl, kad tai tarptautinis jaunimo nakvynės namų tinklas. Hmm, skamba neskaniai.

Telefone randu dar vieną Albergue, kuri yra už maždaug 4 km nuo Ribadesella. Abierto! Nusprendžiu, kad sprendimą priimsiu atvykęs iki Ribadesella. Likus vos kilometrui iki „prabangių“ jaunimo nakvynės namų, tiesiog ant tilto per upę, šalia manęs sustoja priešpriešais važiavęs senutėlis džipas su priekaba, jauna moteris greitakalbe berte išbėrė – Peregrino? Mūsų Albergue Abierto tik 2 km nuo Ribadesella. Pereik tiltą ir sustok, palauk, mes grįšim už 5 min. Sakau OK. Pareinu tiltą, palaukiu 5 min. ant suoliuko, o džipas neatvažiuoja. Daugiau nelaukiu, tiek to apsistosiu Jaunimo Albergue. Na taip, norėtum. Ateinu, ant durų parašyta „viskas užimta“. Kaip, juk tik prieš 10 minučių skambinau! Supratau, kad neturi, matyt, nei vieno piligrimo, tad uždarė ir tiek, juk jau vakarėja. Pasileidžiu link tos Albergues, kuri už 4 km, kai vos už kelių šimtų metrų prie manęs sustoja tas pats džipas. Sako, mes tavęs visur ieškom! Šok į mašiną, važiuojam. Sakau ar tai ta Albergue į kurią einu, pasirodo ta pati, tik jiems tai 2 km, o man visi 4. Sakau, aš ateisiu, važiuokit, Camino einu ne tam, kad mašina važinėčiau.

Į Albergue atėjau po geros valandos, pasitiko ta pati ispanė, kurios kalbėjimo tempas yra maždaug 3x didesnis nei bet kurio iki šiol mano sutikto ispano. Jai būtų galima suteikti greitakalbės magistrės laipsnį. Ir ji nekalba angliškai. Ir štai čia, šioje Albergue sutikau puikų vertėją, Xavi, tą patį, su kuriuo šiandien žygiavom keletą valandų.

Kava, karšta vakarienė, pliurpalai ir dalinimasis įspūdžiais gerokai prailgino vakarą dviem, vieninteliams piligrimams visoje Albergue, kuri gali talpinti daugiau nei 60 piligrimų. Puiki diena, puikus vakaras, su nekantrumu laukiu rytdienos!

Camino vakarienė

O kas naujo pas jus, mieli skaitytojai? Lietuvoje?

Camino - llanes - ribadesella profilis

Llanes - San Esteban kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Laukia labai svarbus pasirinkimas...

Camino de Santiago. Užrašai #19, (2020-11-23)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #Villaviciosa #15diena

Smagiai sukirtę pusryčius, kartu su Xavi leidomės į kelią. Albergue šeimininkė patarė keletą kilometrų eiti keliu, nes miško takeliai ir Camino visiškai užpilti per naktį praūžusio lietaus. Tie keli kilometrai siaubingai prailgo, kadangi ėjome tiesiog važiuojamu, intensyvaus eismo keliu. Brrr, prisiminus darosi nejauku, kad ir kokia nauja patirtis tai būtų. Laimei turėjome prožektorius, tad buvome matomi atvažiuojančioms transporto priemonėms.

Camino - asfaltu

Maždaug po valandos atsivėrė įspūdinga panorama, kurios neužgožė ir vandens pilni takeliai ar neišmatuojamo šlapumo pievos. Kiek paėjėjus, mano pakeleivis, sako, žinai brol, aš eisiu greičiau, gal dar susitiksime. Buen Camino! Buen Camino! Po gerų 20 minučių išėjau į atvirą pakrantę, kurios žalių pievų ir žydro vandens grožį aprašyti vargu ar įmanoma. Rojaus kampelis, su žliugsinčiomis pievomis. Ilga maršruto dalis tęsėsi būtent palei pakrantę. Ši dalis man buvo pati gražiausia iš visų iki šiol matytų. O kur dar palei jūrą besiganančios karvės ar avys. Akimis, kur nors tolumoje, pabandžiau įžvelgti buvusį pakeleivį, tačiau niekur jo nepastebėjau. Dar nusistebėjau, kad jo greitis turėtų būti kaip įgelto, kad taip greitai nurūko.

Camino - panoraminiai vaizdai

Jo greičio paslaptis paaiškėjo kiek vėliau, kai po kavos pertraukėlės pajūrio kavinėje, vėl leidausi į kelią. Vos už keleto šimtų metrų išgirstu pažįstamą balsą, kuris mane pasiveja. Pasirodo, Xavi vienoje iš vietų neteisingai nusuko, tad ėjo kitu, visiškai nevaizdingu maršrutu. Kaip ir aš, jis trumpam sustojo kavos, bet ne su vaizdu į jūrą, o pakeleivingoje užeigoje. Kartu pažingsniuojam keletą kilometrų ir mano pakeleivis dar kartą taręs Buen Camino, nurūksta tolyn. Skubėk lėtai, pagalvojau ir palinkėjau mintyse gero kelio.

Spėkite, kas po gerų 7 - 8 kilometrų pasiveja mane? Xavi! Šįkart jau rimčiau pasijuokėm, sakau, čia tavo tokia taktika? Abu buvome sustoję užkąsti pietų, tik skirtingose vietose. Akivaizdu, kad mano pietūs užtruko trumpiau. Na, o kai išsiskyrus, vos po keleto kilometrų jis dar kartą pasivijo mane, priėjom išvados, kad tai yra karma. Štai su šia karma mes ir atkeliavom iki nakvynės vietos Villaviciosa, kadangi ji vienintelė buvo atvira visame regione.

Paskutiniųjų kilometrų metu man nutiko naujas atradimas – pakelėje esantys pardavimų automatai. Taip, tokių jau mačiau, tačiau dar niekada nebuvau matęs pardavimų automatų, kur gali nusipirkti serano kumpio ar dėžutę sardinių. Pastatyta privataus namo kieme, tačiau prieinama visiems. Puikus verslo modelis!

Dar sužinojau, kad tuose, ant polių pakeltuose namukuose, saugomos įvairios maisto atsargos. Kodėl jie pakelti nuo žemės? Dėl didelio lietaus kiekio šaltuoju metų laiku bei graužikų. Tokių namelių / saugyklų užtikau kiekviename kaimelyje. Kai kurios jų netgi įrengtos kaip nakvynės vietos piligrimams. Mintyse vis galvojau, ką man primena tie nameliai ant polių?.. Ir tada prisiminiau! Tai ADVENTICA “paauglių lizdai“ (gal rasite juos čia: www.adventica.lt/360). Bent jau aš taip vadindavau erdves laipynėse, nusėtas sėdmaišiais. Ten dažnai prisėsdavo ar priguldavo paaugliai panaršyti naujienas savo telefonuose. Kai grįšiu, gal reiktų įrengti kokią piligriminę nakvynę tuose lizduose?..

Camino - namelis ant koju

Na, o svarbiausia naujiena yra ta, kad rytoj turiu apsispręsti, kuriuo keliu keliausiu toliau. Galiu rinktis tarp Camino del Norte arba iki Oviedo ir pradėti Camino Primitivo. Camino del Norte dar kažkiek kilometrų tęsiasi palei jūrą, po to nuvingiuoja žemynine dalimi į Santiago de Compostela. Camino Primitivo yra tikrasis pirmasis Camino, kuris laikomas pačiu sunkiausiu, kadangi eina per kalnus, tačiau tuo pačiu ir labai gražiu maršrutu. Šiuo metų laiku kalnuose jau būna šalta, gali net iškristi ir sniegas. Rytoj kelias išsišakos, tad turėsiu priimti sprendimą, kuriuo keliu keliauti. Parašysiu atskirą naujieną ir paprašysiu jūsų balsuoti. Būtent jūs tikriausiai ir nuspręsite, koks bus tolimesnis mano šv. Jokūbo kelias...

Šiek tiek blaškausi, kojos sveikos, kasdien vis lengviau nueiti 30 ir daugiau kilometrų. Savo galimybėmis neabejoju, tačiau labai reikia jūsų patarimo. Kuriuo metu siūlote tęsti kelionę: Camino del Norte ar Primitivo?

San Esteban - Villaviciosa kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Viskas arba nieko

Camino de Santiago. Užrašai #20, (2020-11-24)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #PolaDeSiero #16diena

Na ką, gerbiamieji, priėmiau sprendimą! Nebuvo lengva! Nuo pat pirmosios minties iki dabar buvau susidėjęs maršrutą, kaip keliausiu šv. Jokūbo keliu – Camino del Norte. Peržiūrėjęs Albergue nakvynės vietas, aukščio perkričius, gražias vietas... Tada jau bekeliaudamas tiek iš kelių jūsų, tiek ir iš pakeleivių pirmąkart išgirdau apie Primitivo kelią kaip alternatyvą. Vieni gyrė, kiti baugino... Taigi mano sprendimas, kad priimsiu sprendimą ties šių dviejų kelių sankirta. Pasiduosiu likimo tėkmei ir spontaniškumui. O, ir, bet, tačiau ir į jūsų vertinimą atsižvelgsiu.

Šį kartą Xavi nebelėkė taip greitai kaip ankstesnėmis dienomis - matyt nusprendė, kad mano vėžlio greitis didesnis nei zuikio šuoliai, o galbūt po puikios vakarykštės vakarienės su vietiniu maistu ir sidro degustavimu, apsunko? Xavi tai paskutinė diena ir jis tikrai eis į Gijon, o ne Oviedo.

Neskaičiavau kilometrų iki žymos, ties kuria išsišakoja kelias į Norte arba Primitivo, tačiau ties ja atsidūriau labai greitai - po 1 - 2 valandų kelio. Pats pastebėjau, kad dažnai sąvoką kilometrai keičiu į valandas, orientuojuosi ne pagal tai kiek maždaug liko kilometrų, o kiek valandų dar maždaug turėčiau eiti iki dienos tikslo. Keistas būdas matuoti atstumą valandomis...

Ties ženklu Oviedo ir Gijon, net nesuabejojęs priimu sprendimą pasukti kairėn, į Oviedo, kuriame prasidės Primitivo. Mano pakeleivis nužygiuoja link Gijon. Aš ir vėl vienas, ir vėl savotiškas palengvėjimas. Ir sprendimas priimtas! Nuostabus oras, ne mažiau gražūs vaizdai. Niekada nebuvau Šveicarijoje, bet manau, kad vaizdas atitinka tą stereotipą, kad Šveicarija įspūdingo grožio šalis. Neabejoju, kad šiandien mačiau vaizdus, pranokstančius pastaruosius. Ir taip visą dieną, nuo ryto iki pat vakaro! Daug saulės!!!

Camino - Šveicarijos vaizdai

Taip jau gavosi, kad praleidau pietus. Norėčiau sakyti, kad pamiršau, bet iš tiesų ne visai taip. Kartais tikiuosi ateiti iki kokios parduotuvės, kavinės ar tiesiog ką nors įdomaus ir netikėti rasti pakeliui.

Šį kartą būtent taip ir nutiko. Ties vienu upeliu ir vieša poilsio vieta užtikau toooookį pilną figų krūmą, kad juo būtų galima pamaitinti 300 piligrimų, nemeluoju. Neįtikėtino skonio, prinokusios, kai kurios iš jų jau ir praplyšusios. Besmaguriaudamas pabandžiau prisiminti „Nemokamo Piligrimo meniu“ sudėtį, t. y. kiek ir ko ragavau šioje kelionėje, už ką neteko mokėti.

Vynuogynų praėjau nelabai daug, o ir tie patys jau nurinkti. Ties vienu namu, labiau primenančiu šabakštyną vis dar radau kabančias žaliąsias vynuoges. Gal čia Primitivo vynuogės, iš kurių gaminamas žymus vynas? Baikit, nemanau. Primitivo kelias ir Primitivo vynas – niekaip nesusiję. Daugelyje vietų teko užtikti ir prisirinkti graikiškų riešutų. Buvo dienų, kai jų prisigrūsdavau pilnas kišenes. Nelendu į sodus ar žmonių valdas. Pakėlęs rūgštų obuolį nuo gatvės nesijaučiu padaręs nieko blogo. Juo labiau, kad jis ten supūtų arba būtų sutraiškytas. Praeidamas vieną iš sodų už tvoros radau nuostabaus skonio kriaušių. Kuo ne puota! Figų teko ragauti pačių įvairiausių, nuo baltų iki raudonų. Pasisekė užtikti ir mandarinų, kurie nebuvo tokie saldūs kaip norėjosi. Dar pilnai prinokusių citrinų. Iš miško uogų pavyko rasti žemuogių bei gervuogių. Visai neblogas racionas. Kas gali pasakyti, kad man trūksta vitaminų?! Kažin ar įmanoma būtų nukeliauti visą Camino neperkant jokio maisto – tik iš to ką randi ar susimedžioji?..

Camino figos

Nakvynės paieškos ir skambutis į vieną iš Pola de Siera Albergue baigėsi niekuo. Tiesiog skambutis į niekur. Nekeliamo ragelio signalas. Keliauti dar 18 kilometrų iki Oviedo neturėjau jokio noro. Dienos maršrutas tuomet sudarytų net 44 kilometrus. O tai jau daugiau nei maratonas! Galbūt kurią dieną ir ryšiuosi įveikti tokį atstumą, tačiau tikrai ne šiandien. Nusibeldžiau iki Albergue su slapta, ir drįsčiau teigti, labai naivia mintimis, kad Albergue bus atidaryta. Jų šiomis dienomis ypatingai reta, beveik visos uždarytos. Ir kokiai mano nuostabai, besiruošiant belstis į duris, iš Albergue išlindo piligrimas, kuris pasakė, jog Albergue veikia, tačiau reikia skambinti kitu telefono numeriu.

Atvykęs vienas iš prižiūrėtojų nusistebėjo, kas darosi šiandien. Pasirodo, kad per pastarąsias dvi savaites nebuvo nei vieno piligrimo, o šiandien net 6 ir beveik visi atvyko pavieniui. Ne mažiau nustebau sužinojęs, kad nakvynės kaina be pusryčių – 6 EUR. Tiek kainuoja sumuštinis gatvės užkandinėje.

Pamenate, buvau užsiminęs apie priklausomybes?.. (čia rašiau, kas neskaitėte). Žadėjau ką nors ta tema parašyti dar, kai mintys susigulės. Dar nesusigulėjo, bet lenda jos labai įvairios. Viena iš mūsų visų priklausomybės formų yra prisirišimas prie daiktų, vietų, ritualų. Prisirišimas prisiryti, prisirišimas skanauti egzotinių patiekalų, prisirišimas gerti kavą, prisirišimas prie konkretaus muilo, kvepaliukų ar prekinių ženklų. Prisirišimo priklausomybę dažnai lydi ilgesys. Ilgesys tampa pastangomis gauti tai, prie ko prisirišome. Aišku, yra gal ir gražių ilgesių – pasiilgti savo lovos, pasiilgti karšto maisto, šeimos ar mėgstamų šlepečių. Bet kokiu atveju tai priklausomybė ar ne? Mes net prie komforto tiek esame prisirišę, kad lyjant lietui ar esant žvarbiam orui nedrįstame išeiti į lauką... Sušlapsiu, sušalsiu, didelis vėjas, per karšta, per tvanku, per kažkas... Dar aš jums minėjau, kad svajoti verta. Apsimoka. Ir apie mažas svajones kalbėjau. Susigalvoji ir padarai. Galvoju ir aš artimiausiu metu dar išpildysiu vieną savo mažą svajonę, susijusią su viena priklausomybe. Na bet apie tai, kažkada jau kitą kartą.

Labanakt!

Villaviciosa - Pola de Siero kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

 

Lašas prie lašo, žingsnis po žingsnio ir ...

Camino de Santiago. Užrašai #21, (2020-11-25)
#camino #svajonė #tėtisJurgis #Jokūbokelias #Grado #17diena

Ši diena buvo kažkas tokio. Drąsiai galiu teigti, kad teko perlipti per save ir eiti, eiti, eiti.

Anksčiau nei likę piligrimai leidžiuosi į kelią. Šiandien išsikėliau sau tikslą minimum – Oviedo, t. y. maždaug 18 km. Jeigu turėsiu noro ir jėgų, kelionę pratęsiu dar keliolika kilometrų, kadangi jaučiu, jog kojos gali nešti.

Kažko labai įspūdingo iki Oviedo nebuvo, šiek tiek gamtos, rytinio grožio ir daug kilometrų pramoniniais rajonais. Paskutinius 10 kilometrų galiu apibūdinti trimis žodžiais: NUO-BO-DU! Pačiame Oviedo vaizdas smarkiai pagerėjo, miestas tikrai gražus, o iki miesto centro teko gerokai paplušėti. Nelabai susigaudau kuriomis dienomis ispanai dirba, o kuriomis ilsisi. Toks jausmas, kad visomis dienomis vaizdas tas pats, mieste ir gatvėse pilna žmonių.

Camino - gyvenamas namas

Ir pagaliau turiu Credential – piligrimo pasą! Jį gavau turizmo informacijos centre. Pasirodo yra toks paradoksas, kad už Credential bažnyčiose turi susimokėti iki 4 EUR, o TIC‘ai dalina juos nemokamai. Minčių šia tema kyla visokių.

Ties Oviedo traukinių stotimi prasideda Camino Primitivo. Būtent čia šiandien sukilo ypatingai stiprus noras judėti pirmyn, juo labiau, kad pakankamai anksti atvykau iki Primitivo pradžios taško. Įvertinęs tai, kad jau nužygiavau 21 km, esu kupinas jėgų, sąmoningai ėmiausi avantiūros – pradedu Primitivo. Kodėl sakau avantiūros? Todėl, kad niekaip nepavyko prisiskambinti į pirmo Primityvo etapo pusiaukelėje esančią nakvynės vietą. Teoriškai yra tikimybė, kad bus atidaryta, praktiškai – pamatysiu atvykęs.

Camino bažnyčia

Už nugaros palikus Oviedo ir pradėjus Primitivo aplankė labai keistas jausmas, kažkoks palengvėjimas, lyg sparnai būtų užaugę. Tie pasakojimai apie Primitivo šiek tiek mistifikuoja šį kelią... Ir štai aš juo einu. Mažiau gyvenviečių ir žmonių, daugiau gamtos, daugiau euforijos.

Likus vos keliems šimtams metrų iki Albergue, kur tikiuosi rasti nakvynę, „maitinimo punkte“, o būtent taip vadinu vietas, kuriose sustatyti vandens, gaiviųjų gėrimų ar užkandžių aparatai, sutinku pirmąjį ir vienintelį šios dienos maršruto piligrimą - kokių 55 metų amžiaus britą. Tai jau jo keliasdešimtas Camino, ir eina jis ne į tą pusę, į kurią aš einu, o priešingai. Jo keliavimo būdas išties išskirtinis. Keliauja su kemperiu, vežasi dviratį ir šunį. Kasdien jis pervažiuoja su kemperiu vis į kitą vietą. Iš tos vietos ryte nueina pusę etapo ir grįžta atgal, arba su dviračiu nuvažiuoja visą etapą ir grįžta atgal. Taip, pamažu jis ir iriasi pirmyn. Ir toks būdas jam leidžia sutikti daug piligrimų, kadangi tenka judėti tiek pirmyn, tiek prieš maršrutą. Taip jis keliauja jau keliolika metų, po visą Europą. Labai įdomus pašnekovas, su milžinišku patirties bagažu, „absoliučiai“ besidžiaugiantis gyvenimu ir savo kelione per jį.

Likusieji keli šimtai metrų iki Albergue ištirpo greitai, kaip ir viltis, kad ta Albergue bus atidaryta. Pasirodo, ji uždaryta visam laikui, matyt neišgyveno sunkmečio. Šiandien jau įveikta maždaug 33 km, būtų smagu rasti vietelę nakvynei kur netoliese, tačiau kaip bežiūrėčiau, kur benaršyčiau, arčiau kaip už 10 kilometrų nakvynės vietų NĖRA ir taškas. Beje, kelionėje naudojuosi šiomis, itin naudingomis svetainėmis:

bei programėle Buen Camino.

Vienintelis sprendimas, keliauti toliau, liko kažkokie tai vargani 14 kilometrų iki Grado. Štai čia įvyko įdomus lūžis mąstyme. 14 km gali būti daug, gali būti mažai, priklausomai nuo to kokią perspektyvą sau nusipiešiu. Aš gi nusprendžiau, kad tikrai nueisiu likusį atstumą iki Grado. Net jeigu kojos sulįs ten, iš kur išdygusios.

Nieko nelaukęs pasileidau į absoliučiai nuostabų kelią, kuris lyg tyčia, dar ir išbandymų pamėtėjo. Ramiai eini keliu, pamatai rodyklę, vedančią į šoną ir... Nusuki... Leidžiuosi takeliu žemyn, žemyn, dar žemyn, iki pat apačioje esančios upės, tuomet takelis apsisuka ir visiškai šalia stačiai šauna į viršų. Po gerų 10 minučių kopimo, visas šlapias nuo prakaito, užsiropščiu į viršų ir išeinu į tą patį kelią, nuo kurio nusukau. Skirtumas tik tas, kad eidamas keliu būčiau nuėjęs gal 300 - 400 metrų ir sugaišęs kokias 5 minutes. Tuo tarpu dabar „įvirinau“ ne mažiau kaip 1,5 km ir pasidariau puikią treniruotę žemyn - aukštyn. Ir visa tai ties kokiu 38 - u šiandienos kilometru. Paties nuostabai tai priimu kaip duotybę, o ne nusivylimą. Gal kartais verta mesti kelią dėl takelio?..

Likusius 8 - 9 kilometrus jau „dirbau“ tiek su kūnu, ties su protu. Buvau ramus, kad pasieksiu Grado, kuriame jau žinojau, kad yra nakvynės vieta, tad beliko motyvuoti save judėti pirmyn. Paskutinius 3 kilometrus įveikiau jau pradėjus temti ir sutemus. Tiesiogine ta žodžio prasme „stūmiau“ save. Ties Albergue durimis laikrodis fiksavo 46,8 km. Su kuprine, banguojančiu maršrutu įveikti tokį atstumą man yra kažkas nerealaus. Beveik 63.000 žingsnių! Lašas prie lašo, žingsnis po žingsnio ir PILNAS MARATONAS!

Camino - laikrodis

Albergue pilna piligrimų ir netgi turi bariuką su maistu ir gėrimais! Kambaryje su manim nakvos dar keletas piligrimų iš Portugalijos ir Ispanijos. Rytoj laukia nauja diena ir naujas kelias, o šiandien manęs laukia vakarienė, pokalbiai ir saldus miegas.

Pola de Siero - Grado kelionės nuotraukų galerija (Facebook)

<<Į turinį>>

Susijusios naujienos

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį

Užsisakyti
#ViskasYraŽaidimas