Tėčio Jurgio užrašai

Kartais ką nors parašyti yra lengviau nei pasakyti. O kol papasakoji raštu - ir pats atrandi naujų dalykų, naujų spalvų, naujų potėpių. Rašau labiau kartais, nei kad dažnai. Labiau sau, nei kitiems. Kartais tuo, ką užsirašau, noriu pasidalinti ir su jumis. Ne mokyti ir ne pamokyti. Ne pamokslauti ir ne polemizuoti. Tiesiog pasidalinti, juk VISKAS YRA ŽAIDIMAS! Tą ir darysiu čia - tėčio Jurgio užrašų skiltyje. Mano vyresnėlis sako: "O, tėti, tu blog'ą turi... Geras...". O ar bus tikrai geras, spręskite jūs. Užsukdami, skaitydami, dalindamiesi.

 

Turinys

  1. Apie metų laikus
  2. Apie žaidimus su žmona
  3. Apie kalėdas - pelėdas
  4. Apie pratybas ir knygynus
  5. Apie augintinius
  6. Kartais į pagalbą reikia kviestis net vaikus!
  7. Apie delfinus
  8. Apie knygų mugę
  9. Apie išgąstį ir lėktuvus
  10. Apie blynus
  11. Apie patriotiškumą
  12. Apie nelengvus pokalbius
  13. Apie centrinius veiksmus
  14. Apie svogūnus ant palangės
  15. Apie prisiminimus ir lobynus
  16. Apie tada ir dabar
  17. Apie margą margumą
  18. Apie svajones po...
  19. Apie tėčio Jurgio mankštą
  20. Apie mamas
  21. Apie dviratį, telefoną, džinsus ir "sekretus"
  22. Pasaulis aukštyn kojom
  23. Apie zenitą ir drąsiųjų kelius
  24. Apie keliones į kosmosą
  25. Apie ypatingus žodžius
  26. Apie tėtį
  27. Apie tai, kiek liko
  28. Apie ilgus vakarus ir džiaugsmą
  29. Kada baigiasi vasara?
  30. Apie rinkimus bei "prieš" ir "po"
  31. Apie Heloviną
  32. Apie pupeles, darbą ir maistą
  33. Apie žinią ir nežinią
  34. Apie draugiškumą ir džiaugsmą

 

Apie metų laikus (#1)

Atsimenu, kaip emigrantai vis pasidžiaugia, kad Lietuva yra nuostabi, nes čia yra visi keturi sezonai. O aš ryt vaikus perrenginėsiu 3 kartus. Čia tik iki pietų. Toks tas ruduo/žiema/pavasaris trys viename.

Apie metų laikus

<<Į turinį>>

 

Apie žaidimus su žmona (#2)

Toks filosofinis po Kalėdų maratono. Kaip žaisti su žmona?

Net pačiam juokinga, kaip veliasi mintys apie visai kitus dalykus. Kodėl iškart kyla prieš akis 50 atspalvių? O jeigu aš neturiu geresnio draugo nei ji, negi negaliu su ja paspardyti futbolo kamuolio ar žiemą nusileisti nuo kalno su rogutėm.

Sakysit, vaikiška, ar ne? O kad kas antram ofise jau stovi po stalo futbolą ir tenisą - labai rimta ir suaugėliška. O aš noriu to paties, tik namie. Ne, net noriu daugiau! Na ką, kas pirmas laiptais iki buto durų?

Apie žaidimus su žmona

<<Į turinį>>

 

Apie kalėdas - pelėdas (#3)

pelėdų parkas; owlspark; vaikai; klausimai; atsakymai; pramogos; laisvalaikis; Rudamina

Nieko nenustebinsiu pareikšdamas, kad vaikai užduoda laaaabaaaaiiii daug klausimų. Ir kartais tokių įdomių... Kad ir neseniai išgirstas – ką reiškia „monogamai“?

Pasielgiau nevisai tinkamai ir atsakiau klausimu į klausimą, kur gi mano atžala tą žodį sutiko? Pasirodo, apie pelėdas skaitė, Vikipedijoj. Ir ten nepaaiškinta. Tai paaiškinau. Atsakymas vedė prie kito klausimo...

Prasidėjo įprastas klausimų - atsakymų vakaras. Galėčiau, žinoma, atsakyti, kad radęs nežinomą žodį visada gali „guglinti“, bet nepasiūliau. Smagus tas žingeidumas ir jų kartais nevaikiškos įžvalgos, o ką jau apie bendravimo džiaugsmą kalbėti...

Taigi, kuo viskas baigėsi išsiaiškinus apie monogamiją?

Kelione į pelėdų parką! Taip arti šių paslaptingų paukščių niekada nebuvome ir tikriausiai nebūsime. Ką jau ten! Apskritai, pirmą kartą gyvus matėme. O įspūdžių! Nepaprastai gražūs ir mistiški tie pelėdiniai, verti visų legendų bei prietarų. Gal ir neskraidina jos pašto – juk ne balandžiai – bet su burtais tikrai susiję. Ne kitaip.

Svajojau vaikystėje burtų lazdelę turėti. Ir dar banguotąsias papūgėles. Kodėl ne pelėdą? O dabar taip smagu suprasti, kad didžiausi burtai vyksta, kai drauge su vaikais atrandam, pažįstam ir maloniai išvargę po kelionės, laimingi griūnam ant sofos ir gal jau aštuntą kartą žiūrim Harį Poterį. O Hedviga – pelėda ar apuokas? Žinote kuo skiriasi?

Apie Kalėdas pelėdas

<<Į turinį>>

 

Apie pratybas ir knygynus (#4)

vaikai; knygynas; mokslai; edukacija; nuostaba; emocijos

Mokausi suprasti ir pavadinti emocijas, tad paieškojau taikliausio apibūdinimo – esu suglumęs. Nei neigiamas, nei teigiamas, taip?

Istorija: užsukau į knygyną pratybų. Prisipažįstu, nedažnai užeinu, nes pirkti internetu mėgstu. Ir elektroninės knygos man visai skaitosi... Bet pratybos – kitas reikalas.

Įėjęs į vidų, iš netikėtumo net žengiau žingsnį atgal. Taip, knygynas yra knygų parduotuvė. Ir šiame derinyje „knygų“ yra raktinis žodis. Nepaisant to, labiau pamačiau tiesiog parduotuvę. Ramiai, knygų ten irgi buvo!

Tik visa kita ten kodėl?

Ką keisčiausio esate matę pirkti knygynuose?

Apie pratybas, knygynus

<<Į turinį>>

 

Apie augintinius (#5)

vienaragis; noriu šuniuko; noriu kačiuko; augintinis; šeima; derybos

„Vedžiosiu pati, tikrai tikrai...“

Girdėtas pažadas?.. Mes tokiose derybose jau antrą kartą, bet nesakyčiau, kad turim pakankamai patirties ir galime pateikti visus „kiečiausius“ argumentus. Pirmą kartą su vyresnėliu dėl šuniuko derėjomės. Susitarėm, kad mėnesį kelsis pusvalandžiu anksčiau ir eis pasivaikščioti, pratindamasis vedžioti įsivaizduojamą augintinį. Tada dar vakarinis pasivaikščiojimas... Žinot, kiek ištvėrė? Lygiai keturias dienas! Viskas baigėsi kačiuku. Jo vedžioti nereikia.

Dabar mažosios eilė... Katinas juk brolio. Bandau spėti – pagalvojot, kad vėl šuniuko? Geriau jau būtų... Deramės dėl arkliuko!

Vienaragių ir beragių pilna žaislų dėžė, bet ant tikro gali pajodinėti, duoti obuolio ar morkos. Vienaragis būtų geriausia. Jis gražiausiais ir labiausiai tinka princesėms, bet ir paprastas tiks. Manot, kad nebuvo atsakymų į visus „ką valgys?“, „kur miegos?“, „kur prausis?“, „ką veiks, kai būsim mokykloje ir darbe?“ Buvo. Net planas, kaip draugams mokykloje parodyti reikės buvo.

Derybos dar nesibaigė. Kol kas esame nuderėję iki ponio – vis mažesnis. Ir jei sąžiningai, laukiame, kol praeis. Visiems ir visada praeina. Juolab, kad katinas, vėžlys ir žuvytės, vieni skirdami dėmesio, kiti jo prašydami, padeda persigalvoti. Gal kai kurios svajonės tegul ir lieka svajonėmis?

Apie augintinius

<<Į turinį>>

 

Kartais į pagalbą reikia kviestis net vaikus! (#6)

statybos; matematika; mokykla; formulės; taisyklės

Prieš savaitgalį užvažiavau į ADVENTICA parką, kad sužiūrėčiau ar viskas ten tvarkoje... Statybininkai pluša net išsijuosę, o man reikia prisiminti visas mokyklos žinias... Vartau viduriniosios mokyklos sąsiuvinius... Perimetro apskaičiavimas... Ploto... Tūrio...

Tada įsijungia trigonometrija ir kampai, vamzdžių aksonometrija... Tikiuosi romėniškų skaičių nebeprireiks....

Kur rasti visas matematikos formules vienoje vietoje? 

Kartais į pagalbą reikia kviestis net vaikus

<<Į turinį>>

 

Apie delfinus (#7)

laisvalaikis; laikas kartu; jūrų muziejus; Klaipėda

O tu pašvilpauki, bernioke... Žodžių iš dainos neišmesi, o iš delfinų švilpavimo neatimsi. Skaičiau, kad šis ateiviu vadinamas žinduolis, dar būdams jaunikliu, sugalvoja sau išskirtinį švilpesį, lyg vardą, ir juo naudojasi visą gyvenimą. Maža to, atsimena kitų delfinų „vardus-švilpukus“ ir taip kviečia vienas kitą!

Nusipirkom bilietus internetu į Lietuvos jūrų muziejų. Ir pigiau, ir užtikrintai – ir nuvažiavom pažiūrėti, kaip džiaugsmingai ir su didžiuliu pasididžiavimu pasirodymus atlieka delfinai.

Kodėl džiaugsmingai? Pirmiausia, jie visada šypsosi.

Zylioja, taškosi ir leidžia burbulus, bet šalia to, ar pastebėjot jų tarpusavio koordinaciją?! Neįtikėtina! Vaikai klykia iš susižavėjimo. Galėtų, tai nertų kartu su jais. Aš irgi.

Ir dar. Jei manęs paklaustų, kas yra komandiškiausi, kas labiausiai džiaugiasi savo darbu ir apskritai kiekviena gyvenimo akimirka... Kas prigimtinai moka tiesiog būti, drąsiai tvirtinčiau, kad delfinai. Ir visai ne todėl, kad jų smegenys didesnės už žmogaus. Čia svarbesni kiti dalykai...

Apie delfinus

<<Į turinį>>

 

Apie knygų mugę (#8)

litexpo; agata; muzika; knygos; mugė; laisvalaikis; šeima

GYVENTI REIKIA BE FORMULIŲ, REIKIA BŪTI ATVIRAM

Visai kaip vaikai. Arba visai kaip žaisti. Juk pamenat? Viskas yra žaidimas, ar ne?

Knygų mugė... Pagaliau tikra mugė! Spalvinga, triukšminga, rengininga... (jei lietus ir lietinga, tai renginys ir rengininga, taip? – Vaikų lūpomis kalba išmintis).

Visko buvo apstu, gausu ir dosnu. Vaikai, žinoma, labiausiai norėjo į naktį knygų mugėje. Greičiausiai, įsivaizdavo, kad bus kaip filme „Naktis muziejuje“. Maži dar. Tad, mėgavosi viskuo, kas vaikams skirta buvo.

Žmonai daugiausiai laimės suteikė Andrius Mamontovas su nauju albumu, o kad mugė neprarastų prasmės, kaip ir KNYGŲ mugė, papildė namų biblioteką net dvylika naujų egzempliorių! Beje, AGATA Muzikos salė - nuostabi!

Mano paties džiaugsmas didžiausias buvo Algimantas Čekuolis – gerbiu, myliu ir žaviuosi.

Madinga dabar lankytis mugėje – akivaizdu. Neskaičiavau, bet ryškiausias vaikų įspūdis grįžus namo vienbalsiai buvo „dar niekada tiek daug žmonių vienoje vietoje nematėm“.

Džiugu mugės organizatoriams, šiek tiek sudėtinga lankytojams, bet labiau džiugu. Dabar Kaziuko lauksim. Ir pavasario... Ir ADVENTICA šeimos pramogų parko atidarymo kitą rytą...

Gyventi be formulių

<<Į turinį>>

 

Apie išgąstį ir lėktuvus (#9)

šeima; vaikai; kelionės; lėktuvai; oro uostas

Šiandien ryte labai išsigandau...

Išsigandau, kad nespėsiu padaryti visko, ką dar noriu padaryti, pamatyti ir perskaityti, aplankyti ir pasakyti, vaikams papasakoti ir parodyti...

Užsisukau neblogai gal dešimčiai minučių. Tada į kambarį įbėgo mažoji ir grąžino mane į šiandien momentą. Dabar ramu. Nes ne skaičiuoti ir matuoti, juolab ne bijoti reikia, o daryti, veikti!

Apsirūpinę užkandžiais, termosais su arbata, pasitikrinę, ar tinkamai apsirengę, sutarėm dėl galutinės stotelės – šiandien lėktuvų regykla - Lėktuvų stebėjimo aikštelė Vilniuje!

Kaip kinas po atviru dangumi!

Tokia jėga, tokia galia kylanti virš galvų... Norėtum šitam dabar skristi? Kiek jame viso telpa keleivių? Ar būna pilotų moterų? O kur šitas skrenda? Nesvarbu, kad nežinai. Vaizduotė viską parodys! Kur šilta, kur sniegas, kur smėlis...kur dar niekada nebuvom, kur jau buvom ir dar norėtume...kur dėdė Rapolas su teta Elenute...

Tik 40 minučių, o atrodo, pakeliavom ir nuotykių patyrėm – VISKAS TIK ŽAIDIMAS. Tad daryti reikia, veikti ir tuo džiaugtis.

Apie išgąstį ir lėktuvus

<<Į turinį>>

 

Apie blynus (#10)

kulinarija; blynai; maistas; recepts

Blynai tikrai ne tik per Užgavėnes. Per jas būtinai, nes Morės ir čigonų neužtenka, dar ir prisivalgyti, ir apie saulės simbolį prisiminti reikia.

Šiais metais nedrąsiai taip Žiemą vijom... Mat, kaip išvijom pernai, tai ji taip dar negrįžo. Sudėtinga buvo suprasti, ką vejam ir už ką. Tai kažkaip visą dėmesį į blynus vakar sutelkėm.

Ir apskritai į prisivalgymą, bet protingą.

Mintyse dar kartą padėkojau mamai už dovaną ir knygos autoriui Vygantui Tutliui už knygą „Tėčio receptai“ (leidykla Laisvos valandos). Įkvėpimo joje radome jau ne kartą – nepavedė ruošiant ir Užgavėnių vaišes - blynus su bananais ir mėlynėmis! Maišėm, kepėm, prieskoninom ir skaninom... Ai dar mėlynių ir aviečių uždėjom!

Šiek tiek knygą receptų ištepliojom, virtuvę ne šiek tiek sujaukėm... Bet laimės apturėjom begalinės.

Laimės gaminti drauge, improvizuoti ir ieškoti, laimės ragauti, išdrįsti ir atrasti. Ir svarbiausia, suprasti, kad ribų ir čia nėra! Viskas yra žaidimas – maisto ruošimas irgi.

Apie blynus

<<Į turinį>>

 

Apie patriotiškumą (#11)

laisvė; šeima; nepriklausomybė; Lietuva

Ar jums atsitinka rytų, kai žadintuvas ne skamba, o staugia? Man atsitiko. Vakar. Lyg sirena įsijungtų...Toks žadintuvo garsas laisvadienį.

Kol supratau, kas vyksta, pasigirdo beldimas į duris ir tylus (palyginus su žadintuvu) klausimas: „Tėti, jau laikas kelti vėliavą?“.

Ir tada prisiminiau – juk susitarėm vakare, kad anksti kelsimės kelti! Taip juokinga buvo daug kartų kartoti „kelsimės kelti“

Mano pasididžiavimas vaikais išaugo iki mėnulio. Toks paprastas, atrodytų, poelgis, bet man labai svarbus. Nes būtent toks ir yra tikrasis patriotiškumas, kurį vaikuose puoselėjame: nuoširdus, tikras ir net graudinantis.

P.S. Nuotrauką pasiskolinau... Tikiuosi nesupyksite. Puikus kadras

Apie patriotiškumą

<<Į turinį>>

 

Apie nelengvus pokalbius (#12)

gimtadienis; saviizoliacija; prevencija; žygis

Nesu iš tų kalbančiųjų, tikrai...bet stengiuosi. Ypač su vaikais.

Vakar geras dvi valandas su mažąja kalbėjomės apie tai, kodėl nevažiavom į jos draugės gimtadienio šventę. Sunkus buvo pokalbis, dažnai reikėjo giliai įkvėpti, bet rezultatas džiugino.

Išmokome tris naujus žodžius: saviizoliacija, prevencija ir žygeiviai.

Pasvarstymai apie prevenciją virto diskusija, kuo skiriasi apsaugos priemonės nuo prevencijos. Kai senelis apsirengia didelį baltą kombinezoną, galvą ir veidą paslepia po skrybėle su dideliu tinklu – tai apsaugos priemonė ar prevencija? Sutarėm, kad tinka ir tam, ir tam, kad tik neskaudėtų, kai bitutė įgelia.

Žodis „saviizoliacija“ nepatiko labiausiai – ištarti sunku, prasmė nesmagi...

Ir čia mažoji sužibo kaip perliukas: juk daug kartu būsim! Vadinasi, pasakų, žaidimų, piešimo bus daugiau. Su mama prisibūsim... O kai susipyksim su broliu (juk nieko tokio, kad susipykstam, kai ilgai vienoje vietoje būnam?), statysim palapines iš paklodžių ir turėsim savo privačią erdvę. Ir greitai susitaikysim. Ar ne perliukas?

O žygeiviai nepaprastai pradžiugino.. Pasirodo, taip vadinami tie, kurie mėgsta ilgus žygius. Mes kaip tik ir eisim į tokį žygį rytoj. Tai leidžia tiek saviizoliacija, tiek prevencija. VISKAS YRA tik ŽAIDIMAS!

Apie nelengvus pokalbius

<<Į turinį>>

 

Apie centrinius veiksmus (#13)

šeima; laisvalaikis; bendravimas

Nežinau, ar yra toks terminas ir išvis taisyklinga taip sakyti, bet pasiūliau šeimai planuoti veiklas pagal „centrinius veiksmus“.

Žinoma, galima karantiną vadinti atostogomis ir tingėti, bet tingėti įdomu tik gal kokias dvi dienas. O ir reikalų turim daug – reikia juos suplanuoti.

Kas yra „centriniai veiksmai“? Mūsų šeima nusprendė, kad privalome kartą per dieną išeiti pasivaikščioti, bent dviem valandom. Vadinasi, vienas bendras mūsų „centrinis veiksmas“ yra 11 valandos pasivaikščiojimas (kaip penktos valandos beprotiškoji arbatėlė knygoje „Alisa Stebuklų šalyje“ – mažosios komentaras)

Kitas „centrinis veiksmas“ eina iškart po pasivaikščiojimo – 13:00 „Įdomiosios pamokos tiesiogiai“ per LRT. Puikus sumanymas! Matėm dar tik anonsą, bet į planą jau įtraukėm.

Visi drauge kažką naujo sužinosime, išmoksime, aptarsime...

Pavyzdžiai kol kas tik du, bet esmė turbūt aiški. „Centrinius veiksmus“ atliekame būtinai ir visa šeima drauge, o kitas veiklas ir asmeninius „centrinius veiksmus“ (matematikos pratybos – dar vienas mažosios komentaras) kiekvienas sau sudėliojam. Ir vėl gaunasi, kad VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

Apie centrinius veiksmus

<<Į turinį>>

 

Apie svogūnus ant palangės (#14)

šeima; laisvalaikis; svogūnai

Vienas ryškių mano vaikystės prisiminimų yra svogūnai ant palangės. Visa eilė, graduotose stiklinėse – prisimenat tokias?

Kažkokia mistika buvo tie svogūnai...Niekaip negalėjau suprasti, kad vanduo turi tokių galių. Užtenka stiklinės vandens ir vos po dienos dviejų pasirodo šaknys. Kelių dienų reikalas ir laiškams sudygti. O svarbiausia, visą gyvenimą man jie buvo pavasario pranašai. Ne varvekliai ir jų lašėjimas, ne paukščių skambesni balsai, o svogūnai ant palangės!

Kai kelis patupdėme ant savo palangės stiklainiuose (nebeturim graduotų stiklinių...), panašūs klausimai kilo ir sūnui. Tik jis skeptiškesnis, jau naujos kartos, tai dar ir apie prasmę paklausė: kam reikia? Kas iš tų kelių laiškų? Vieną kartą salotas mama padarys... Greitai bus galima turgelyje ar parduotuvėj kiek nori nusipirkti. Turėjau pagalvoti sekundę. Prasmė?

Prasmė yra auginti, nes tai reiškia ir kurti! Nelaukti, kol ateis pavasaris, nelaukti, kol kažkas užaugins, sugalvos, padarys, pastatys....Prasmė yra pačiam kažką padaryti.

Štai dabar ir auginame. Kiekvienas turime savo svogūną (mamytė, tiesą sakant, prižiūri keturis, ji kažkaip daugiau visko spėja). Į stiklainius „susodinome“ visus vienu metu, bet atrodo jie skirtingai. Laimi mažosios svogūnas: jo ir šaknys didžiausios ir laiškai ilgiausi – 5,5 cm. Matuojame rytais, 9:00. Su sūnumi spėliojame, kodėl mūsiškiai atsilieka. Gal todėl, kad ji su savuoju kalbasi? Vakar girdėjau ją eilėraštį deklamuojant, smakru į palangę atsirėmusią.

Štai taip kiekvienas ir auginam: kas kalbasi, kas pasukioja, kas vis šviežio vandens lašelį įlašina. Visi skirtingai, bet ir visi vienodai – su meile.

Apie svogūnus ant palangės

<<Į turinį>>

 

Apie prisiminimus ir lobynus (#15)

prisiminimai; nostalgija; minecraft; fortnite; pramogos; žaidimai

Kaupti daiktus, sako, nėra gerai, o štai saugoti – jau kas kita. Saugom daugiau prisiminimus, nei pačius daiktus. Ir kai po daug metų juos atrandam, atsiveria tokie lobiai... Ir prisiminimų, ir įdomių istorijų iš vaikystės, ir atsiveria kažkas nauja, kas, pasirodo, yra gerai užmiršta sena.

Garaže radom dvi dėžes: mamytės ir tėvelio. Nuoširdžiai prisipažįstu – buvom visiškai jas pamiršę (garažas kartais toks bedugnis...).

Mamytės dėžėje radom tikrą lobį mažajai. Piešimo sąsiuvinio su pieštais įvairiais drabužiais – kiek keistais palyginus su šiandienos mada – ji nesuprato. Ypač dėl skirtingose vietose prie drabužių pripieštų kvadratėlių. Nesuprato, kol nerado dviejų pieštų lėlių. Neaprengtų. Ką reikia daryti? Būtent, aprengti! Patikėkit, tų lėlių drabužinė dabar kosminiu greičiu pildosi.

Tėvelio lobis ne ką kuklesnis. Nedidelis pulkas alavinių kareivėlių, tokių pastatomų. Kai kurie su spalvota uniforma. Nepamenu dabar iš kur, bet tikrai tuomet „iš užsienio“ dėdės Leono atvežti. Sunkiai ta „armija“ savo galia atsilaiko prieš „Fortnite“ ar „Minecraft“, bet absoliučiai lenkia vaizduotės laisve! Pradėjom nuo mūšio lauko maketo ir jau dabar visi sutarėm, kad tai tikras meno kūrinys. Rimtai! Kad tik nepritrūktume klijų...

O visiems tinkantis ir patinkantis trečias lobių skrynios radinys buvo spalvotas raidynas su lenta. Raides pažįstam ir skaityti jau mokam, tad naudojam dabar visaip, kaip sugalvojam. Vakar lentoje radom sudėliotą žodį „pastaibis“. Sūnus linksminasi, iškart supratau, bet vis tiek vaidinau nežinantį ir su mažąja žodyne tikrinom. Pasirodo, pastaibis (lot. tarsometatarsus) – paukščio kojos dalis tarp blauzdos ir pirštų. Štai.

Eisim toliau lobių ieškoti. Kažkokių dar, nors miglotai pamenu, vaikystėje žaidimų žaisdavom... Lyg ir metalinį konstruktorių kažkur supakavau. Anksčiau buvo tikras lobis! O ir dabar smagu, nes VISKAS, įskaitant ir lobių ieškojimą, YRA ŽAIDIMAS.

Apie prisiminimus ir lobynus

<<Į turinį>>

 

Apie tada ir dabar (#16)

prisiminimai; multikai; aštunkojis; dviratis; sumuštinis

Kaupti daiktus, sako, nėra gerai, o štai saugoti – jau kas kita. Saugom daugiau prisiminimus, nei pačius daiktus. Ir kai po daug metų juos atrandam, atsiveria tokie lobiai... Ir prisiminimų, ir įdomių istorijų iš vaikystės, ir atsiveria kažkas nauja, kas, pasirodo, yra gerai užmiršta sena.

Garaže radom dvi dėžes: mamytės ir tėvelio. Nuoširdžiai prisipažįstu – buvom visiškai jas pamiršę (garažas kartais toks bedugnis...).

Mamytės dėžėje radom tikrą lobį mažajai. Piešimo sąsiuvinio su pieštais įvairiais drabužiais – kiek keistais palyginus su šiandienos mada – ji nesuprato. Ypač dėl skirtingose vietose prie drabužių pripieštų kvadratėlių. Nesuprato, kol nerado dviejų pieštų lėlių. Neaprengtų. Ką reikia daryti? Būtent, aprengti! Patikėkit, tų lėlių drabužinė dabar kosminiu greičiu pildosi.

Tėvelio lobis ne ką kuklesnis. Nedidelis pulkas alavinių kareivėlių, tokių pastatomų. Kai kurie su spalvota uniforma. Nepamenu dabar iš kur, bet tikrai tuomet „iš užsienio“ dėdės Leono atvežti. Sunkiai ta „armija“ savo galia atsilaiko prieš „Fortnite“ ar „Minecraft“, bet absoliučiai lenkia vaizduotės laisve! Pradėjom nuo mūšio lauko maketo ir jau dabar visi sutarėm, kad tai tikras meno kūrinys. Rimtai! Kad tik nepritrūktume klijų...

O visiems tinkantis ir patinkantis trečias lobių skrynios radinys buvo spalvotas raidynas su lenta. Raides pažįstam ir skaityti jau mokam, tad naudojam dabar visaip, kaip sugalvojam. Vakar lentoje radom sudėliotą žodį „pastaibis“. Sūnus linksminasi, iškart supratau, bet vis tiek vaidinau nežinantį ir su mažąja žodyne tikrinom. Pasirodo, pastaibis (lot. tarsometatarsus) – paukščio kojos dalis tarp blauzdos ir pirštų. Štai.

Eisim toliau lobių ieškoti. Kažkokių dar, nors miglotai pamenu, vaikystėje žaidimų žaisdavom... Lyg ir metalinį konstruktorių kažkur supakavau. Anksčiau buvo tikras lobis! O ir dabar smagu, nes VISKAS, įskaitant ir lobių ieškojimą, YRA ŽAIDIMAS.

Apie tada ir dabar

<<Į turinį>>

 

Apie margą margumą (#17)

Velykos; tradicijos; seneliai; margučiai; močiutė; šeima

Ir apie tradicijas – naujas ir senas, arba tradicijų perdavimą. Kaip margai šioms Velykoms margučius marginsime? Jei skaitote mano pasvarstymus, turbūt supratote, kad šis klausimas mažosios. „Margai margučius marginsime". Vienareikšmiškai, gražiau nei kiaušinius dažysime. Šiais metais šiek tiek kitaip...

Mūsų šeimoje tradicijų laikomasi. Ir būtent tradiciškai gražiausi, spalvingiausi ir įspūdingiausi yra močiutės margučiai. Mes, jaunesnioji karta, vis pabandom: tai su svogūno lukštu, tai visaip išmaniai su šilkiniu audiniu. Tokie įdomūs išeina. Ai, dar vaikai visokiais lipdukais aplipina...Tik niekada dar nesigavo tokie kaip močiutės. Ji dar iš savo mamos ar močiutės žino, kokia spalva bus margučių, jei paieškosi ąžuolo žievės ar ryškesnę samaną rasi. Neįtikėtinų spalvų atspalvių išgauna!

Ką darysim mes? Išmoksim! Telefonu močiutė paaiškins, o mes atidžiai ir kruopščiai viską atliksim. Dar šį kartą neeksperimentuosim. Gal kitais metais. Taip nuosekliai tradicijas periimsim ir naujas, savas, sukursim.

Turim suspėti lovelį pasigaminti, nes tas ilgametis, dar senelio tėčio sumeistrautas ir man sėkmingasis (visada laimiu, supraskit) turės palaukti kitų metų, kitų Velykų, kai vėl susirinksim ir ridinėjimo varžybas surengsim. Ir kitais metais, tikiu, mūsų šeimos margučiais visi grožėsis, o mes didžiuosimės.

Apie margą margumą

<<Į turinį>>

 

Apie svajones po... (#18)

svajonės; šeima; žaidimai; pramogos

Jau šiek tiek daugiau nei mėnuo, kai liekame namie. Daug patyrimų, kūrybiškumo, pamąstymų ir prasmingų pokalbių. Ir pokštų dar, žaidimų. Įvairiausių patiekalų, filmų ir knygų visokiais viršeliais. Minučių, kai norisi pabėgti. Valandų, kai laimė ir dėkingumas pasiekia net pirštų galiukus.

Ir svajonių. Kaip jos išsigrynino, pastebėjot? Tokios žemiškos, atrodytų, ir paprastos. Vaikai vis dažniau užsimena, kaip ilgisi draugų ir svajoja kartu švęsti gimtadienius. Kalendoriuje žymi praleistus gimtadienius ir planuoja bendras šventes tada, kai jau galėsim. Vis dažniau kalba apie mokyklą ir prisimena mokytojus. „O mano mokytoja sakė, kad...“.

Nors su žmona daug darbo iš namų privalumų priskaičiuojam, vis dažniau apie kolegas ir jų juokelius kalbam. Ir išsprūdę frazės „pasidėsiu ant darbo stalo“ verčia šiltai šypsotis.

Kažkurią dieną ji peržiūrėjo drabužių spintą (jau laikas išsirengti iš žieminių). Ir įvyko kone stebuklas! Nieko naujo nereikia, viskas tinka ir patinka, viskas dera ir džiugina. Svajojo, kaip vėl apsiaus aukštakulnius ar kaip mūsų pajūryje eis basa ir vėjyje plaikstysis ta mėgstamiausia ilgoji su aguonom...

Apie ką aš svajoju? Pirma mintis apie artimiausius ir draugus. Kai vėl visi susirinksim, gal pikniką prie ežero surengsim. Tokį „suneštinį“, kaip įprastai. Kažkas atsineš badmintono raketes, kažkas jau valys ir matuos aikštelę šeimų futbolo varžyboms. Aptarinėsime krepšinio rungtynes ir tik šiek tiek darbą. Truputį pasiginčysim. Daug juoksimės. Žemiškai ir paprastai.

Tai kaip bus po...? Apie ką svajojat?

Na o kol viskas laukia "po to", praleiskime kuo daugiau laiko su vaikais. Čia rasite daug idėjų, ką veikti kartu: https://www.facebook.com/groups/viskasyrazaidimas/

Apie svajones po

<<Į turinį>>

 

Apie tėčio Jurgio mankštą (#19)

mankšta; žaidimas; fizinis lavinimas

Netikėtos radybos… Radau stalčiuje žaidimo kauliukus. Tris.

Skirtingi, vienas gerokai mažesnis ir raudonas. Du beveik vienodi. Trys žaidimo kauliukai vienoje vietoje, nepriklausantys jokiam žaidimui. Akimirkai sustingau ir tik žiūrėjau į juos. Kodėl tiek daug dėmesio trim kauliukams? Kodėl tokia reakcija?

Taip nebūna! Stalčiuje turėjo gulėti trys žaidimai pametę savo kauliukus. Juk taip dažniausiai atsitinka? Kauliukai vis stebuklingai dingsta, o žaidimai lieka. Tada nusilipdai iš plastilino, degtuku išspaudi skylutes – vieną, dvi, tris ir t.t. iki šešių – ir turi kauliuką. Neilgam, tiesa, bet pažaisti gali. Dar galėdavai iš draugo pasiskolinti…O čia trys ir niekam nepriklauso. Kaip lobį radęs pasijutau!

Ir tuo pat metu išgirdau žmoną sakant, kad lyg ir mažokai judam, tiek daug visi dabar kalba apie mankštą namie... Susimąsčiau. Ji teisi. Judėti mes judam: kamuolį paspardom ar pamėtom, stalo tenisą pažaidžiam, dviračiais važiuojam, daug vaikštom. Tik darom tai ne namie. Tad sėdom su vyresnėliu kūrybinį darbą dirbti ir štai – rezultatas!

Patikėkit, kai pirmą kartą visi keturi sužaidėm, jaučiausi lyg pusmaratonį nubėgęs. Mintis juk kokia? Judėsi aukštyn žemyn, kartosi ne po sykį, kol pergalę pasieksi. Vietomis buvo labai rimta, vietomis net labai juokinga!

Juk VISKAS, ir mankšta, YRA ŽAIDIMAS.

Kviečiu atsisiųsti ir atsispausdinti tėčio Jurgio mankštą (pdf).

 

Apie tėčio Jurgio mankštą

<<Į turinį>>

 

Apie mamas (#20)

mama; ačiū

Mamos, mūsų ir mūsų vaikų... Girdinčios širdies plakimą nuo pirmos akimirkos ir kasdien, kad ir kur bebūtume. Sūpuojančios ir vedančios už rankos kiekviename žingsnyje, kad ir kokiu keliu eitume. Lydinčios mylinčiu žvilgsniu ir šildančios, kad ir kaip toli tuo keliu nukeliautume.

Buvome, esame ir būsime Jums dėkingi. Galbūt mūsų dėkingumas netelpa žodžiuose, bet jis matomas svarbiausiuose mūsų sprendimuose ir atsakymuose į sudėtingiausius gyvenimo klausimus. Ačiū, mama...

Apie mamas

<<Į turinį>>

 

Apie dviratį, telefoną, džinsus ir "sekretus" (#21)

sekretai; vaikystė; laisvalaikis; laisvė

Pastarosiomis dienomis mintimis vis grįžtu prie pasvarstymų apie visiems gerai žinomą posakį, kad viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena.

Posakis apie dviračio išradinėjimą čia turbūt irgi tiktų. Ir ką bepaimčiau, pasirodė besanti geresnė kažko versija. Tobulesnė (ar patobulinta reikėtų sakyti?).

Pirmasis užkliuvo telefonas. Belas jį išrado jau oho! kaip seniai... Ir naujausi išmanieji, kuriuose telpa visas mūsų gyvenimas, yra gerokai (švelniai tariant) patobulinta jo versija.

Tada į regėjimo ir svarstymų lauką pakliuvo paprastesnį objektai: transporto priemonės, baldai, darbo įrankiai...

Pavyzdžiui, ieškodamas internete vintažinio dviračio, radau visiškai naują, bet retro stiliaus dviratį, t. y. jis naujas, bet atrodo kaip iš 6-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Ir toks madingas dabar, toks išskirtinis.

Tada perėjau prie žaidimų: visokių – ir stalo, ir komandinių, ir kompiuterinių. Visuose galima atsekti jų prototipą ar pirmąją versiją. Beveik visuose, nes neturiu nei tiek kantrybės, nei žinių, kad visus visus ištirčiau. Mintį, tikiuosi, supratote.

Tačiau tai tik vienas aspektas, viena pusė. Man pasirodė daug svarbesnė emocija, kuri kyla iš naujo atradus kažką seniai pamirštą. Panašiai, kaip radus dešimt eurų visą sezoną nenešiotuose džinsuose! Arba kai žmona, keisdama žieminį garderobą vasariniu, iš naujo džiūgauja suradus prieš tris metus pirktas basutes. Arba kaip mažoji susikaupus ir susižavėjus kuria „sekretą“. Būtent nuo jo ir prasidėjo šie svarstymai. Sekmadienį su dukra darėme juos kieme. Žinote, kas yra „sekretas“? Matote, nežinau, kaip jis skambėtų lietuviškai, iš kokios kalbos jį pasiskolinome... Vaikystėje juos taip ir vadinome „sekretais“. Trumpai, jei kartais nežinote. Grožis po stiklu žemėje. Jį galėtume pavadinti seniausia koliažo forma, manau.

Galima kurti iš visko – saldainių popierėlių, iškarpų iš žurnalų, gėlių. Labai svarbu žinoti du dalykus: instruktažas apie saugų stiklo šukių naudojimą ir „sekreto“ buvimo vietos žymėjimas. Pirmas susijęs su saugumu, o antras – su suradimo džiaugsmu ir tikrąją „sekreto“ paskirtimi. Apie jį žino tik kūrėjas ir norėdamas pasidalinti sukurtu grožių, gali stebėtojui atskleisti jo paslaptį, iš lėto nubraukdamas žemes nuo stiklo. Žemiau dalinuosi foto reportažu, jei norėsite pamėginti, bet neprisimenate kaip... Juk VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

Apie dviratį, telefoną, džinsus ir sekretus

<<Į turinį>>

 

Pasaulis aukštyn kojom (#22)

žiema; sniegas; vasara

Argi ne smagu?..

Plastikinė stiklinė...

Senos naujienos...

Tylus klyksmas...

Neigiamos pajamos...

Vaikų mokslai ne mokykloje, o namuose...

Tėvelių darbai iš namų...

Užgavėnes šventėme beveik rudeniniu oru

Jonines matyt švęsime rudenį...

Žiema vyksta vasarą...

O vasara gal bus žiemą?..

Pasaulis aukštyn kojomis!!! VISKAS YRA ŽAIDIMAS! Tik ADVENTICA yra ADVENTICA. Žiemą ir vasarą! Pavasarį ir rudenį!

Pasaulis aukštyn kojom

<<Į turinį>>

 

Apie zenitą ir drąsiųjų kelius (#23)

knygos; biblioteka; Zenitas

Perskaičiau „Mažąjį princą“. Vėl...

Gal aštuonioliktą kartą, jei nuo vaikystės skaičiuotume... Ir visai ji ne knyga vaikams...

„Pūkuotuko pasaulis“ irgi ne vaikams. Na, gerai – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tik pagalvojau, kad vaikai turbūt išminties iš jų mokosi, o mes prisimenam, pasikartojam dalykus.

Ir tada peržiūrėjau biblioteką. Pamenat knygų serijas?..

Rinkau „Zenitą“, mokslinės fantastikos knygų seriją. Ieškojau, mainiau, kaulijau... Girdėjau, kad net 53 autorių fantastų knygos buvo išleistos. Vėliau šimtai Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų. Pusbrolis mano rinko „Drąsiųjų kelių“ knygas. Ten tai jau nežinau, nei kiek autorių, nei knygų serijoje buvo. Daug. Pamenat? Su tokiu logotipu dešiniajame viršutiniame kampe ir serijos numeriu? Dabar jos retro knygomis vadinamos, ir vargu bau, ar vaikai mūsų jų temomis ir turiniu susidomėtų...

Man patinka tų retro knygų kvapas, spalvą pakeitę lapai. Net smulkios raidės ir taip erzinę užlenkti kampučiai. Vis žadu grįžti ir perskaityti jas dar kartą (tikrai neprisimenu, apie ką jos buvo, tai skaityčiau kaip naujas). Tik dar tiek daug naujų, neskaitytų cypia ant lentynos... Tikrai žinau, kad prie tokių perlų apie Mažąjį Princą, prie pasakų, lietuviškų ir ne tik, visada verta grįžti. O serijos gal dar palauks?..

Kokios jūsų mėgstamiausios knygos iš „senovės"?

Apie zenitą ir drąsiųjų kelius

<<Į turinį>>

 

Apie keliones į kosmosą (#24)

spaceX; kosmosas; kelionė; tėtis

10, 9, 8, 7, 6, 5, 4, 3, 2, 1...

Ką tik šimtai, tūkstančiai ir milijonai akių porų įtemptais žvilgsniais stebėjo, kaip du astronautai, tėtis Bob'as ir tėtis Doug'as, pakilo į kosmosą ir sėkmingai tęsia savo ilgą odisėją į tarptautinę kosminę stotį ir atgal.

Aš irgi stoviu ir dairausi į tamsų dangų... Ir mojuoju... Ir be galo džiaugiuosi bei didžiuojuosi. Na o vaikai?.. Vaikai jau planuoja kelionę į Mėnulį!

Geros kelionės tėčiai ir laimingo skrydžio atgal į Žemę pas savo šeimas!

Viskas yra žaidimas. Kelionė į kosmosą ir atgal - taip pat!

Apie keliones į kosmosą

<<Į turinį>>

 

Apie ypatingus žodžius (#25)

vaikai; žodžiai; kūryba; žodynas

Ne apie meilės prisipažinimus noriu pasikalbėti, ne... Nors ir pats juos ir sakau, ir girdžiu dažnai. Šiandien apie vaikų kūrybą. Žmona vakar vartė albumėlius ir garsiai skaitė ypatingus žodžius, už kurių išradimą būtų galima skirti originalumo medalius.

Paklausykite, kiek švelnumo žodžiuose „Lialia“ ir „Čiuka“. Ir „Lialia“ šiuo atveju visai nereiškia „lėlė“ ar „kūdikis-leliukas“. Taip mūsų mažoji vadino senelius. Pabandykit patys suprasti, kurį kaip.

Vienas keisčiausių žodžių, niekaip skambesiu neprimenančių taip vadinamo objekto, buvo draugės darinys „makotė“. Ji visą istoriją pasakoja apie tai, kaip būdama trečiasis jauniausias vaikas šeimoje išdidžiai sėsdavo į savo mažytę kėdutę, prisitraukdavo taburetę ir iškėlus galvą pareikalaudavo „makotės“. Supraskit, atėjo popiečio arbatėlės metas, nes šitaip ji vadindavo arbatą. Akivaizdu, kad žodžių daryba paveldima genais... Mūsų draugės sūnūs jau suaugę, bet mes vis dar juokiamės iš jų „zdalaitės“ ir „babaci“, „drugelio“ ir „labanakt“ atitinkamai.

O ką jei pradėčiau rinkti tokius ypatingus žodžius ir sudaryčiau jų žodyną? Juk tai originalumo ir kūrybiškumo grynuoliai... Prasidėtų kaip žaidimas ir galbūt taptų tėčio Jurgio surinktu ir sudarytu ypatingų žodžių žodynu.

Mintis... Nes VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

Apie ypatingus žodžius

<<Į turinį>>

 

Apie tėtį (#26)

tėtis; šventė

Tėtis, tėvelis, tėvukas, tėvas... Jis visada patars. Kartais trumpai, kartais ilgu pamokymu, o kartais tik žvilgsiu. Jis pakels pargriuvus. Ir tiesiogiai, kai skauda nubrozdintą kelį, ir tada, kai tiksliau būtų sakyti suklupus, kai skauda sielą. Jis visada globos. Ir kai niekaip neužsisuks konstruktoriaus varžtelis, ir kai pasirinkti reikės kelią.
Vyrai gal ir neverkia, o tėčiai – taip. Ir ta vieniša slapta ašara gimimo dieną, pirmojo skambučio šventėje ar išleistuvių vakarą yra verta vandenyno.

Ir tėtį dažnai reikia apkabinti. O šiandien – būtina. Stipriai stipriai, jei jis šalia. Mintimis, jei jau išėjęs. Jei toli ir apsikabinimas gali būti tik per atstumą, tuomet per atstumą, bet vis tiek stipriai. Pasiųskim tėvams, tėveliams, tėčiams dėkingą apkabinimą.

Apie tėtį

<<Į turinį>>

 

Apie tai, kiek liko (#27)

Liko vos kelios dienos. Paklauskit, ar miegu? Turbūt, nes sapnuoju ???? Pastarąsias dienas, praktiškai finišo tiesiąją, galėčiau palyginti su praėjusios savaitės orais Lietuvoje: viename krašte viskas įsielektrinę ir vibruoja nuo karščio, ir štai jau siautėja stichija, kitame vėsu ir ramu, net jūra pretenzijų nereiškia, atsakingai ridendama į krantą bangelę už bangos.

Tie laukimo šiurpuliukai pagalvojus, kad jau tuoj parkas prisipildys garsų – tikiu, kad juoko, nuostabos ir susižavėjimo – tokie smagūs, suteikiantys energijos dar ir dar kartą apeiti kiekvieną kampelį, kiekvieną kambarį ir kliūčių ruožą. Kartais stoviu užsimerkęs ir įsivaizduoju, su kokiu entuziazmu vaikai čia greitai viską užvaldys, ištyrinės ir išbandys. Užtruks, žinoma...????

Ir aš užtrukau įrengdamas ir devynis kartus patikrindamas kiekvieną konstrukciją, pagrindą ir įrenginį. Juk atsakomybė nesuvokiamo dydžio... Ir prieš vaikus, ir prieš tėvus. Prieš kiekvieną, kuris taip laukia kartu su mumis. Esu planuojantis tėtis, bet tokio smulkmeniško planavimo nepamenu. Atsisuku, apeinu visą parką dar kartą ir pagalvoju, kad darbo įdėta oho! Šitą patys greitai pamatysit. Tikiuosi, pamatysit ir kiek įdėta širdies...

Jau nedaug liko, jau tuoj. Tad sakau – iki pasimatymo! Viskas yra žaidimas!

Apie tai, kiek liko

<<Į turinį>>

 

Apie ilgus vakarus ir džiaugsmą (#28)

Panorau dalintis mintimis apie džiaugsmą. Nes ir pačiu džiaugsmu labai gera dalintis. Ir dar džiaugsmas taip skirtingai matosi...

Smagiausia matyti džiūgaujančius vaikus. Ir triukšmingiausia ???? Jie taip laisvai reiškia visas emocijas, bet daugiausiai triukšmo sukelia džiaugsmas.

Nemoralizuosiu, kad turėtume to mokytis iš vaikų, bet iš tiesų, pastebėkit kartais, kiek laimės jiems suteikia, atrodytų, smulkmena. Ir tada pastebėkit, kiek tokių „smulkmenų“ yra aplink, kiek visko turime.

Dar džiaugsmas matosi akyse, tiksliau, ašarose. Neseniai mažajai aiškinau, kodėl mamytė verkė, kai po karantino apribojimų atvažiavome pasveikinti senelių jų vestuvių metinių proga.

Juk taip dabar smagu, visi susirinkom į šventę, pagaliau vėl valgysim močiutės tortą, atvažiavo ir pusseserės...

Nežinau, ar mažoji suprato, kas yra džiaugsmo ašaros. Jai tai liko oksimoronu ????

(Oksimoronas (gr. oksús + mōros – skvarbus, aštrus + kvailas, bukas) prieštaringų sąvokų sugretinimas, objekto poetinis apibūdinimas įprastinei sampratai prieštaringais požymiais, pvz., karti saldybė, iškalbinga tyla, arba ypač populiarus šiandien „žiauriai mielas“).

Aš pats tai turiu nepaprastai daug energijos, kai mane kažkas džiugina, ypač veikla. Tada kalnus versti norisi, kilometrus nužingsniuoti. Bet ir džiaugsmo ašarų pasitaiko.

Kai laimingi šalia esantys žmonės, kai pavyksta kažkas svarbaus... Jaudulys prieš ADVENTICA atidarymą buvo nežmoniškas, atsakomybės lygis išvis virš normos – ar patiks vaikams, ar patiks tėveliams, ar apie viską pagalvojom ir viską suspėsim.

Tad kelios ašaros, matant tiek daug laimingų, besišypsančių veidų, turbūt daugiau nei pateisinamos.

O kas toliau? Būsiu dėkingas savo džiaugsmo ašaromis, jei jums ir jūsų vaikams patiks ADVENTICA šeimos pramogų parke... Jei vaikai norės čia švęsti savo gimtadienius, jei tėveliai norės laiką leisti kartu su savo vaikais. Džiaugsiuosi ir išliesiu kelias ašaras. Užsukite kada ir jūs. Su vaikais. Arba be jų (aš suprasiu).

Apie ilgus vakarus ir džiaugsmą

<<Į turinį>>

 

Kada baigiasi vasara? (#29)

sezonai; derlius

Kai buvau vaikas, vasaros pabaigą žymėjo du įvykiai: močiutės darželyje sužydėdavo kardeliai (tada dar gladijolės) ir tėvai atvažiuodavo pasiimti manęs iš kaimo.

Ir būdavo aišku, kad pirmiausia reikės atšveisti per vasarą gerokai nutrepsėtas kojas, eiti į kirpyklą, pasimatuoti pernykštę, akivaizdžiai išaugtą uniformą. Krūva reikalų...

Džiugindavo tik seniai matyti kiemo draugai ir mintis, kad greitai pasimatysiu su klasiokais.

Dabar irgi panašiai. Nors kartais vasara nusitęsia į rugsėjį, ir jei nežiūrėtum į kalendorių, vasariški orai niekaip neišduotų rudens, jis ateina mintyse, jausmuose.

O su kalbomis apie mokyklą keičiasi ir dienotvarkė – trumpiau vakarojam, nors vakarai dar šilti, pratinamės anksčiau keltis, nors rytai dar priklauso mums.

Ir mintyse vėl pamokos, būreliai, namų darbai ir dar greičiau bėgančios dienos. Iš lėto mintyse ateina ruduo.

Stebiu, kaip mažoji džiaugiasi naujais sąsiuviniais, ir prisimenu su kokia atida juos užrašydavau, aplenkdavau nauju aplankalu, tikrindavau, ar yra sugertukas. Oi, geras! Sugertukas! Prisimenat tokį?

Kaip gerai džiaugtis kiekvienu mažu dalykėliu...Taip susideda visas spalvingas gyvenimo kaleidoskopas. Tuoj su žmona derinsime dienotvarkes, dėliosime maršrutus, ieškosime atsarginių variantų ar planų B, C, D.

Kiekvienais metais kyla jaudulys, šiek tiek sumišęs su nerimu, ir dėkuidie, gausiai atskiestas naujos pradžios džiaugsmu. Šiais metais dar prisideda karantino įneštos korekcijos, bet susitvarkysim. Visada susitvarkom.

O kada jums baigiasi vasara?

Kada baigiasi vasara

<<Į turinį>>

 

Apie rinkimus bei "prieš" ir "po" (#30)

pilietiškumas; rinkimai; balsavimas; šeima

Štai. Atidaviau dar vieną balsą. Įdomu būtų paskaičiuoti, kiek tokių, anot rinkiminių kampanijų šūkių, svarbių balsų jau atidaviau. Nemažai. Tik to vieno balso svarba ir reikšmingumu taip banguotai tikiu. Prieš rinkimus paprastai tikėjimas stipresnis, atitinkamai ir lūkesčiai išauga.

Šį kartą balsuoti ėjome be vaikų iš anksto, dėl suprantamų priežasčių. Truputį gaila, nes tikrai sąmoningai galvojame apie jų pilietiškumą ir stengiamės jį ugdyti. Nieko, šį kartą yra taip. O gal net ir geriau, paveikiau? Anądien važiavom su mažąja pro Lukiškių aikštę ir jai smalsu buvo, kodėl žmonės tokioje ilgoje eilėje stovi. Paaiškinau, o pats spėjau pastebėti kelis pasididžiavimo kupinus veidus. Per kaukes tai nebuvo paprasta, tad gal kiek ir pritempiau, labiau įsivaizdavau matąs, labiau norėjau matyti. O gal tiesiog didžiavausi, kad stovi štai žmonės ilgiausioje eilėje nepaisant nieko, savo valią reiškia, parodo, kad jiems rūpi.

Ir man rūpi. Tikiu, ir vaikams mūsų rūpės.

Ir dar pagalvojau, kad šias metais, su šiais rinkimais, gerokai aštriau juntamas pasidalijimas į „prieš“ ir „po“. Tuoj paaiškinsiu.

Viską absoliučiai galima taip skirstyti: gyvenimas iki mokyklos baigimo ir po, šeima iki vaikų gimimo ir po, darbas iki karantino ir po. Suprantat? Pratęskit toliau... Gyvenimas iki rinkimų ir po. Ne, ne apie partijas ir valdžios atstovus aš dabar. Apie mus. Artimiausias „po“ – tai nerimas, ar pasitvirtins kalbos, kad prabalsuosim ir vėl mokysimės bei dirbsim nuotoliniu, vėl užsidarysim. Kiek tolesnis „po“, ar bus aiškiau, mažiau nuoseklaus priešų ieškojimo ir daugiau bendrystės. Ar bus daugiau pasididžiavimo?

Eikime balsuoti! Parodykime, kad mums rūpi. Ir būkime pavyzdžiu savo vaikams. Juk mūsų ateitis - tai sprendimas DABAR!

 

<<Į turinį>>

 

Apie Helovyną (#31)

Šiurpnaktis; Helovinas; vaiduokliai; moliūgai; šventė

Kiekvienais metais man vis sunkiau nustebinti vaikus...

Tėti, tėti, išskaptuok ką nors naujo. Ką nors įdomaus, bauginančio, linksmo, seno, nematyto... Ar jums taip pat? Bandau paaiškinti vaikams, kas tas Helovinas (arba kaip sako Wikipedia - Šiurpnaktis, Vaiduoklių šventė)... Tai vaiduokliai neįtinka, tai "pokštas arba saldainis" nebeįdomu... O man, bėgant metams, vis sunkiau ką nors išdrožti iš moliūgo, kurio šiais metais net nepakeliu!

Žodžiu darykime taip - įkelkite savo išskaptuoto moliūgo nuotrauką, surinkite daugiausiai pamėgtukų ir aš jums ką nors padovanosiu. Pavyzdžiui bilietą į ADVENTICA ar dar ką nors. VISKAS YRA ŽAIDIMAS!

Apie Helovyną

<<Į turinį>>

 

Apie pupeles, darbą ir maistą (#32)

gyvenimo pamoka; pinigiai; ekonomika, pupelės

Ar jums būna taip, kad pietaujant su visa šeima vaikai į lėkštę prisideda daug maisto ir po to nesuvalgo?..

Prisipažinsiu, taip būna ir man pačiam... Gal kiek rečiau nei vaikams, bet būna... Vakar buvo viena tokių dienų.. Ką darote? Verčiate valgyti tiek, kiek įsidėjo ar sakote nieko baisaus, kad išmesime maistą? Akivaizdu, kad nei vienas nei kitas variantas nėra tvarus ir pamokantis ????

Šiandien leidau palikti tai, kas buvo lėkštėje nesuvalgyta. Su viena sąlyga – eisime dirbti ir bus kitokia tėčio Jurgio pamoka. Mačiau vaikų akyse smalsius kryžiukus, intrigą ir džiaugsmą, kad bus kažkas kitaip nei įprasta.

Taigi, vaikams ištraukiau senovinį didelį bulvių maišą, pilną išrautų ir išdžiūvusių pupelių stiebų su kotais. Darbas paprastas – nuimti visas ankštis nuo stiebų ir tada išrinkti pupeles. Tik tiek.

Dirbome trise... Beveik 4 valandas… Išklausiau visas vaikų mėgstamas dainas per youtube: nuo Vidas Bareikis iki „Mažule, mažule“, nuo „man trisdešimt devyni“ iki „nervai, nervai, man nelaiko nervai“. Daugiau nei pusę tų dainų net nebuvau girdėjęs, o tuo tarpu vaikai dainavo jas mintinai ir jiems buvo be galo smagu, kad tėtis nežino nei žodžių, nei melodijos.

Karts nuo karto, gliaudydami pupeles, darėmės pertraukas. Ir kuo toliau, tuo dažniau. Nes tai nugarą skauda, tai pavargau, tai rankų pirštų nebejaučiu... O pupelių anksčių krūva kaip nemažėjo, taip nemažėjo...

Galiausiai mums pavyko! Dubenėlis buvo pilnas gliaudytų pupelių, o muzikos repertuaras tiek kartų atsikartojo, kad net jau ir aš viską išmokau atmintinai.

O dabar, vaikai, metas gauti užmokestį už atliktą darbą! “Šauniai padirbėjote“, sakau tokia intonacija, kaip kad žaidime „Pinigėnai“. Kiek, jūsų nuomone, yra vertas jūsų šios dienos darbas, klausiu vaiku rodydamas į išgliaudytų pupų dubenėlį. Gerai jau gerai, neskubėkime… Pasverkime ir suskaičiuokime, ką mes čia nudirbome…

1,2 kg pupelių rodo mūsų virtuvinės svarstyklės. O keliems kartams mums čia visai šeimai užtektų jų pavalgyti, klausia mažoji? Trumpai susimąstau – matyt 5-6 kartams, o kodėl klausi?

Sugundžiau vaikus suskaičiuoti, kiek gi yra tų pupelių vienetais... Iš viso... Skaičiavo jie dar gerą valandą, bet net neįpusėjus krūvelei pametė skaičių...

Pamenate, kaip mes „senovėje“ pirkdavome vinių? Pasakoju vaikams didžiuodamasis apie tai, kaip pardavėjas sverdavo vinis, jei prašydavau jų šimto vienetų... Mačiau, kad vaikams dar sunku suprasti, kaip pardavėjai parduodavo 100 vinių juos pasverdami svarstyklėmis. Ne be tie laikai, pagalvojau sau tyliai.

Vaikai, čia yra maždaug 4000 pupelių, kuriuos mes trise išgliaudėme per 4 valandas. Kaip norėtumėte gauti užmokestį? Pupelėmis ar pinigais?

- Pinigais! Sutaria abu!

- Kiek manote, kad jūsų darbas yra vertas, - klausiu abiejų.

- 20 Eurų sutartinai žvilgčiodami vienas į kitą, sako vaikai!

Puiku, galvoju tyliai. Pasižiūrėkime, kiek kainuoja pupelės internete! Vaikai mikliai griebia telefonus ir BARBORA.LT randa pupeles… 2,39 Eur už kilogramą!

Džiaugsmingu balsu sakau, kad mūsų laimikis vertas 2,87 Eur! Na gerai… Suapvalinau ir sakau viso 3 Eur. Dalinamės iš trijų – 1 Eur kiekvienam!

Vaikai nustebę... 1 euras? Už 4 valandas darbo? Už skaudančią nugarą? Už ištinusius pirštus?

Taip, sakau, 1 euras. Kiekvienam! O gal visgi, norite pasiimti trečdalį pupelių? Visi susitarėme, kad šiuo atveju pupelės brangesnės! O gal, jas pagaminus ir maistas bus gardesnis bei brangesnis? Nereiks lėkštėje palikti arba prieš dedantis pagalvoti – ar tikrai suvalgysiu tiek, kiek įsidėjau, nes darbas labai brangus…

P.S. praleidau progą vaikams papasakoti apie mokesčius… Tiesiog nenorėjau jų nuvilti, kad išmokėdamas jiems tą 1 Eurą, beveik pusę pasilikčiau mokesčiams. Na bet apie tai gal kitą kartą?.. Kai vėl lėkštėje liks koks skanėstas nesuvalgytas...

Apie pupeles, darbą ir maistą

<<Į turinį>>

 

Apie žinią ir nežinią (#33)

laukimas; neapibrėžtumas; atidarymas; uždarymas

Kartais nežinoti yra visai gerai. Ne veltui sako, kad nežinai – tai ir galvos neskauda. Pats jaučiuosi geriau, kai žinau. Kad ir nemalonios gali būti tos žinios, bet bent jau suprantu, kaip tvarkytis. O dar sako, kad mes bijom, ko nesuprantam. Perfrazuočiau pagal save: bijau, ko nežinau. Ne, greičiau, bijau nežinios.

Žinau, kad šiandien dar pažaidžiam parke, o vakare uždarom. Ir nežinia prasideda... Vėl lauksim, seksim skaičius ir naujienas, tikėsimės. Pabudau anksti ryte ir mintys tik sukosi, sukosi. Apie atidarymą daugiausiai. Tuomet atrodė „vajėzusmarijairjuozapaikaipsunku“. Kiek visko padaryti, išspręsti, pastatyti, suderinti, patikrinti reikėjo. Kiek nerimo buvo. Gerai, kad dažniausiai tokio su džiugesiu sumišusio nerimo. Įsitraukę taip buvome, kad laikas kažkur dingdavo, pamiršdavom, kad pavalgyti ir pamiegoti reikia.

Žinau, kad duris vėl atidarysim. Bus antrasis atidarymas.Užverti jas dabar už savęs sunku, tikrai sunku. Ir liūdna. Todėl prisėdau peržiūrėti nuotraukų ir filmukų – vis tiek spėjom pašėlti neblogai! Buvo tokių siautulingų dienų, kad jų pabaigoje drąsiai pripažindavome „neįmanoma, pasirodo, įmanoma“.

Žinau, kad viskas praeis ir su viskuo susidorosim, kad greitai vėl grįšim ir lauksim svečių. Ir gera žinia ta, kad lauksim vėl su tuo pačiu džiaugsmu, tais pačiais drugeliais pilve.

Apie žinią ir nežinią

<<Į turinį>>

 

Apie draugiškumą ir džiaugsmą (#34)

kovo 8; gėlės; džiaugsmas; tulpė; moterys

Išėjau ir aš šiandien gėlių. Iš pat ryto. Teko eilutėje lauke pastovėti prie tokios jaukios nedidelės gėlių parduotuvėlės. Tai turėjau progą pastebėti ir nustebti.

Pirmoji pradžiugino pati gėlininkė. Atsidariusi po ilgos pertraukos, pati kaip ta tulpė - džiaugsminga, spalvinga ir šviesi. Pasiilgusi dalinti grožį. Atrodo, pažįsta kiekvieną pirkėją ir geriau už jį žino, ko, kiek ir kaip reikia.

Sakau "jį", nes šiandien vyravo vyrai. Kai atėjo mano eilė, pasidomėjau, kodėl dauguma išeina su dviem, trim, žiūrėk, ir keturiom puokštėm. Ir man paaiškino, kad jei ateina tėtis, tai perka žmonai, dukrai, mamai ir uošvei. Kartais dar žmonos seseriai. Taip ir išeina su didžiausiu glėbiu.

Tada labai maloniai nustebino pirkėjai. Dosnumu. Ir jei gėlės yra būdas parodyti meilę, tai meilės daug. Galiausiai nustebinau save pats. Kartu su linksmąja gėlininke išrinkome gėles žmonai, dukrai, mamai...

Žmonos mamai šį kartą užsakėme internetu, nes dar vis negalime susitikti (jie kitame mieste, kitoje savivaldybėje). Ir tada surišome vienuolika mažų puokštelių. Visoms kaimynėms. Pasikviečiau vyresnėlį ir prie kaimynų durų palikome po nedidelį ženklą draugystės, pagarbos ir meilės.

Nes gyventi reikia draugiškai.

Nes gyventi reikia su džiaugsmu.

Apie draugiškumą ir džiaugsmą

<<Į turinį>>

Susijusios naujienos

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį

Užsisakyti
#ViskasYraŽaidimas